LR aplinkos ministras Kęstutis Mažeika nėra apsisprendęs kuo privalo užsiimti jo valdoma ministerija - ūkine ar aplinkosaugine veikla. Todėl buvo paskelbtos medžioklės taisyklės buvo daugiau paklydėlio, nei aplinkos ministro politinės veiklos rezultatas: kai nežinau kur eini, visada atrodo, kad į priekį.
Įvairioms visuomenės grupės išreiškus nepasitenkinimą dėl medžioklės lankais įteisinimo ministras atsitraukė ir pradėjo savo ankstesnio įsakymo panaikinimo ir naujų medžioklės taisyklių priėmimo procedūras.
kas svarbu nustatant medžioklės tvarką?
Lietuvos valstybė apsisprendė žengti vakarų civilizacijos kryptimi. Todėl šios krypties reikia laikytis ne tik projektuojant savo užsienio politiką, ekonomiką bet ir aplinkosaugą, tame tarpe ir medžioklės organizavimo kultūrą.
Pirma, medžioklė ir moderniais laikais yra svarbi žmogaus aplinkosauginės, kultūrinės ir ūkinės veiklos dalis. Ji neišvengiama. Ypač kelių, energetikos infrastruktūros, intensyvios žemdirbystės, dėl ko yra pažeistos natūralios laukinės gyvūnijos gyvenimo sąlygos, užkirsti keliai jų migracijai, laikais. Todėl medžiotojams tenka pareiga atimti laukinių gyvūnų gyvybę. Kadangi medžioklė nors tūkstančius metų buvo žmogaus išgyvenimo ir įsitvirtinimo žemėje priemonė, šiandien tokia nebėra. Dėl šios priežasties medžiojamųjų gyvūnų gyvybė turi būti atimama tik tada, kai tai yra objektyviai būtina ir tai turi būti daroma taip, kad nesukelti gyvūnams per didelių kančių, jų nesužeisti, nepalikti ilgoms fizinėms kančioms (pavyzdžiui, patartina paskaityti: In defence of hunting. James A.Swan). Todėl politinėmis priemonėmis medžioklė turėtų būti reguliuojama taip, kad iš jos būtų pašalinti visi "sportininkai", kurie savo asmenines psichologines problemas sprendžia brutalaus žudymo instinkto patenkinimu arba vaikiškų žaidimų su sunkiomis pasekmėmis būdu. Psichologines problemas reikia spręsti ne medžioklėje, o psichologų, ir psichoterapeutų kabinetuose.
Antra, vakarų kultūroje medžioklė yra aplinkosauginė, kultūrinė, rekreacinė ir tik paskutinėje vietoje ūkinė veikla. Tai suformulavo ir Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės mėn. 13 d. nutarime: „Medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas yra įvairialypis reiškinys, apimantis: 1) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję“, „valstybė ūkinę veiklą reguliuoja derindama asmens ir visuomenės interesus“
Trečia, medžioklė yra aplinkosauginė veikla todėl, kad homo sapiens tapus šios palnetos dominuojančia biologine rūšimi ir iš esmės savo gyvenime tiek florą, tiek fauną išnaudojant savo išgyvenimo ir pasitenkinimo interesais, tenka atsakomybė už biologinės įvairovės išsaugojimą. Todėl ūkinė veikla medžioklė negali būti nurodoma kaip pirma ir svarbiausia. Todėl Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika turėtų gerai pagalvoti ar jis yra aplinkos ar ūkio ministras.
Ketvirta, aplinkos ministro K. Mažeikos paaiškinimai dėl medžioklės lankais, nurodant, kad ji bus leidžiama tik nuo 2022 m. todėl ji dar nėra įteisinta, neįtikina bei prasilenkia su elementaria logika, kadangi teisėkūros kultūra reikalauja ką nors rašyti į teisės aktus tik tada, kai demokratinės diskusijos dėl tokio teisės akto yra pasibaigę ir yra politinis ir visuomeninis sutarimas, kad toks teisinis reguliavimas yra būtinas. Bet tokiems politikams kaip K.Mažeika konstituciniai atsakingo valdymo ir teisėtų lūkesčių principai yra už jų suvokimo ribų, todėl negalime pernelyg daug iš jų tikėtis. Bet privalome reikalauti.
Penkta, K.Mažeikos pasirašytos medžioklės taisykles ir tai yra jo asmeninė ir daugiau niekieno politinė atsakomybė. Konservatorių jaunimas (A.Gedvilienė, M.Majauskas ir Co), kurie tvirtina, kad jie bandys įstatymu užkirsti kelią medžioklės taisyklėse nustatyti leidimą įteisinti lankus, yra tik pigus ir žalingas politikavimas teisėkūros prasme, nes medžioklės įrankiai ir jų naudojimo būdai yra nustatomi Aplinkos ministro įsakymu – Medžioklės taisyklėse, jei Seimas sugalvotų visas medžioklės taisykles perkelti į įstatymą, įstatymas būtų tokios apimtiems ir kokybės, kad jį tektų vėl keisti kiekvieną savaitę ir taip dar labiau didinti įstatymų infliaciją.
Šešta, Seimo opozicijos nariai negali jokių teisinių rezultatų ir bandydami patikrinti administraciniame teisme ar K.Mažeikos įsakymo dėl medžioklės taisyklių pakeitimo dalis prieštarauja įstatymui, nes įstatymuose tokio draudimo nėra (nebent teisme būtų vertinama, kad toks medžioklės būdas yra žiaurus elgesys su gyvūnais). Todėl, tai tik dar vienas nekompetentingų politikų populistinis (iššauktas konservatorių politinės negalios) pareiškimas.
Septinta, ne viskas K.Mažeikos pasirašytose Medžioklės taisyklėse yra blogai. Nes, pavyzdžiui, yra labai svarbu ir tai, kad Lietuvos valstybės medžioklės taisyklėse pagaliau yra nustatytas draudimas medžioti kanopinius žvėris šratais ir grankulkėmis: draudžiama „58.20. medžioti kanopinius žvėris visų dydžių šratais bei grankulkėmis;“. Lietuvoje iki šiol kaip kokioje atsilikusioje valstybėje buvo leidžiama stirnas ir šernus medžioti šratais. Vakarų medžioklės kultūroje tai laikoma atsilikusių ir nekultūringų medžiotojų užsiėmimu, kadangi medžioklė šratais sukelia žvėrims didelį skausmą ir kančias juos sužeidus. Vakarų medžioklės kultūra reikalauja, kad jei yra būtinybė atimti laukinio gyvūno gyvybę jį medžiojant šaunamuoju ginklu, tai turi būti padaroma kiek įmanoma labiau humanišku būdu (jei tai galima vadinti humanizmu), t.y. tiek ginklas, tiek šaudmuo turi būti toks, kad laukinio gyvybė (kai tai tikrai būtina) būtų atimta iškart, nepatiriant sužalojimų ir kančių. Todėl vakarų medžioklės kultūroje kanopinių žvėrių medžioklei yra naudojami tik graižtviniai ginklai su specialiai medžioklei skirtais šaudmenimis. Šis Medžioklės taisyklių pakeitimas turėtų savaime sumažinti brutalių medžioklių „varant“ skaičių. Todėl šis Lietuvos Medžioklės taisyklių pakeitimas nors pavėluotas, bet progresyvus.
Aštunta, viena koja žengiant lik vakarų medžioklės kultūros (uždraudžiant kanopinių žvėrių medžioklę šratais ir grankulkėmis), kita koja link senoviškos medžioklės lankais, prasilenkiama su vakarų medžioklės kultūros principais, kadangi medžioklė lankais yra labiau sportas, nei vakarų kultūra paremta medžioklė, kurios tikslas moderniais laikais, yra ne patirti keistą malonumą žudant, o atimti laukinio gyvūno gyvybę, kai tai yra tikrai būtina, ir tik tokiu būdu, kuris yra mažiausiai skausmingas ir rizikingas sužalojimo požiūriu. Todėl ministras rizikuoja, kad dėl per plataus žingsnio į priešingas puses prairs kelnės, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Devinta, ir apskritai, medžioklė Lietuvoje daugeliu atvejų yra apgailėtinas užsiėmimas, kuriuo šiandien puikuotis ir girtis yra nepriimtina didelei visuomenės daliai dėl Lietuvos medžioklės sovietinio pobūdžio (išliko sovietmečiu nustatytas medžioklės organizavimo būdas) ir kultūrinio atsilikimo (medžioklė = mėsa ir alkoholis). Visuomenė yra teisi. Lietuvos medžiotojai ir jų interesus atstovaujantys politikai šiandien tik tokio požiūrio ir tenusipelno.
Medžiotojas, sovietinės ir brutalios medžioklės priešininkas.
