top of page


Šiandien Maskvoje atsisveikinama su Michailu Gorbačiovu.



Mirus M.Gorbačiovui Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė visa eilė pirmo ir vienintelio Sovietų Sąjungos prezidento politinių vertinimų. Tokius vertinimus pateikė ir mūsų valstybės politikai. Tiek aktyvūs, tiek baigę savo kadencijas. M.Gorbačiovo veiklos vertinimų apibendrinimų sekoje: „nusikaltėlis, sovietų sąjungos griovėjas, milijonų išlaisvintojas, melo ir prievartos imperijos naikintojas...<...>“, vyrauja ir užima pirmą vietą jo vertinimas kaip nusikaltėlio.


Griežtų M.Gorbačiovo politinio palikimo vertintojų poziciją apibendrina Krašto apsaugos ministro pozicija, paskelbta jo facebook paskyroje: „Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje, Tbilisyje, Alma Atoje, Baku ir kituose miestuose. Atgailos nebuvo. Tai toks prisiminimas, nors apie mirusius kalbama gerai arba nieko. Na ne šį kartą. Vienintelis finalinis pliusas – pasirašė Sovietų Sąjungos kapituliaciją“.


M.Gorbačiovas nėra nuteistas jokiame teisme. Nors buvo bandyta. Bet nesėkmingai. Dėl įvairių priežasčių. Tiek procesinio pobūdžio, t.y. Rusijos federacijai atsisakius teikti teisinę pagalbą kaltintojams ir pačiam kaltinamajam neatsakant, tiek materialaus pobūdžio – trūkstant akivaizdžių įrodymų, kad M.Gorbačiovas prisidėjo prie išsivadavimo judėjimo didvyrių mirčių.


Kaip žinia mūsų Konstitucijoje (31 ir 109 str.) yra nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Bet Lietuvos politika yra tik politika. Konstitucijos vertybės mūsų politikams dažnai nėra priimtinos. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės nesutampa su politikų asmeniniais interesais. Konstitucijos ar teisės, jos viršenybės principo plačiąja prasme mūsų politikai nei pripažįsta, nei akceptuoja kaip neginčijama demokratijos vertybę.


Matyt, jau nebesužinosime įsakė ar neįsakė M.Gorbačiovas žudyti taikius protestuotojus. Teisybės ir pagarbos mirusiajam dėlei reikia atkreipti dėmesį į tai, ką apie šiuos įvykius ir savo dalyvavimą juose sakė ir liudijo pats M.Gorbačiovas. Jis praėjusios savaitės Laisvės radijo (svoboda.org) paskelbtame jo daug metų prieš jo mirtį interviu nurodė, kad jis, sužinojęs apie šiuos įvykius (inter alia 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje), reikalavo iš generolo D.Jazovo pasiaiškinti, o jam atsakius, kad čia savaliauja vietinis Vilniaus karinis garznizonas, įsakė juos nedelsiant nutraukti.


Mirus paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui, Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukė civilinę bylą dėl jo atsakomybės už Sausio 13-osios įvykius. Sovietų sąjungos prezidentas, gali būti savo veiksmais ar neveikimu prisidėjęs prie Vilniuje per sausio 13-osios įvykius žuvusių, kurių artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl patirtos žalos atlyginimo, mirčių. Tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas gali būti atsakovų civilinėje byloje, panašiai kaip atsako valstybės tarnautojai už savo neteisėtus veiksmus ar dar privačių bendrovių darbuotojai, jei pavyksta įrodyti jų atsakomybę inter alia pagal darbo santykius reglamentuojančius įstatymus.


Teismas nutraukė bylą, kadangi pagal mūsų civilinio proceso kodekso 419 str. yra nustatytas tiek vienas atvejis darbo bylose kai mirus atsakovui toks teisių perėmimas yra galimas. T.y. darbuotojo procesinis teisių perėmimas galimas tik dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.

Nors byla dar nepasibaigė, tikėtina, kad Lietuvos teismai Lietuvos civilinio proceso kodekso esant straipsniui, numatančiame galimybes dėl teisių perėmimo, sakoma, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, o viena iš tokių priežasčių yra fizinio asmens mirtis, teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas, procesinių teisių perėmimo šioje byloje nepripažins.


Nebus nei sąžininga, nei teisinga, jei Sausio 13 – osios žuvusių didvyrių artimiesiems nebus atlyginta jiems padaryta žala. Bet šios žalos atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas ir kitaip. Tokia žala turėtų būti atlyginta mūsų valstybės. O atlyginta žala pridėta prie bendros mūsų sąskaitos, kuri turi būti pateikta Sovietų sąjungos teisių perėmėjai – dabartinei Rusijai. Labai tikėtina, kad tokią galimybę turėsime, jei rimtai dirbsime, po Ukrainos galutinės pergalės prieš Rusiją. Jei Lietuvos valstybėje yra mokamos valstybinės pensijos net ir sovietmečio, ir mūsų išsivadavimo kolaborantams, lėšų turi atsirasti iš išsivadavimo kovų didvyrių artimiesiems.


Dabartinio pasaulio tironai, inter alia Kremliaus kleptokratas, rusofašizmo lyderis V.Putinas, M.Gorbačiovo reformų sukeltas pasekmes mato kaip savo valdomos dabartinės rusofašistinės imperijos griuvimo grėsmės įstorinę pamoką. Čia ir slypi jų didžiausios neapykantos M.Gorbačiovui priežastis – asmeninė pabaigos baimė.

M.Gorbačiovo politinė lyderystė tuometinėje sovietų sąjungoje, kuri buvo tautų kalėjimas ir blogio imperija, apraizgyta melu ir prievarta, pradėjo šimtų milijonų išsilaisvinimą ir leido gyventi saugesniame pasaulyje, pabaigė šaltąjį karą. Tai gerai suprantame šiandien, kai Rusijos imperija vėl grįžo į gūdžiausius sovietų imperijos laikus ir vėl tapo didele grėsme pasauliui, savo žiaurumu siekdama pralenkti tuometinę sovietų imperiją.


Nors pat M.Grobačiovas nei norėjo, nei numatė sovietų imperijos iširimą ir jos pabaigą, bet jo glastnost ir perestroika politika pradėjo ir nulėmė imperijos žlugimą ir mūsų išsilaisvinimą. Negalime atsisakyti matyti ir blaiviai žvelgti į matyti tai, kad 1989 – 1990 m. prasidėjęs antikomunistinis išsivadavimas rytų ir centrinėje Europoje įvyko, priešingai nei 1956 m. tuometinėje Čekoslovakijoje ar 1968 Lenkijoje, ir todėl, kad M.Gorbačiovas neturėjo ir nepanaudojo savo politinės valios tam, kad krauju užgniaužti šiuos išsivadavimo judėjimus, nors tokias galimybes režimo kontroliuojamos kariuomenės vadas turėjo. Branduolinio nusiginklavimo pradžia ir leidimas susivienyti Vokietijai taip pat yra M.Gorbačiovo politinis palikimas Europai. Kaip ir jam 1990 m. skirtos Nobelio taikos premijos paaukojimas Maskvoje įkurto dienraščio Novaja Gazeta leidybai. Šio laikraščio vyr. redaktorius Dmitry Muratov buvo apdovanotas Nobelio taikos premija 2021 m.


Keistas ir mūsų noras priversti Vakarus pamatyti M.Gorbačiovą kaip nusikaltėlį, o ne milijonų europiečių išlaisvintoją nuo komunizmo žiaurumų. Toks mūsų politikų noras tik parodo, kad nors ir esame pasaulio demokratijų elitinių NATO ir ES klubų narys, bet savo sąmonėje vis dar tebesame gūdi provincija, siekdama pasaulį matyti įstoriją tik per mūsų kančios prizmę.

Sumenkindami M.Gorbačiovo politinį palikimą mūsų laisvei bei nepriklausomybei, Lietuvos politikai tikisi atrodyti didesni ir reikšmingesni sovietų imperijos griuvimo fone. Pabrėžti savo asmeninį vaidmenį ir bandyti įtikinti visuomenę, kad ne M.Gorbačiovo, o jų veiksmai nulėmė sovietų imperijos žlugimą ir mūsų išsilaisvinimą. Tai nėra tiesa, bent jau visa tiesa.


Jei M.Gorbačiovas gali būti vadinamas nusikaltėliu, tai kaip turi būti vadinamas V.Putinas?


Atsisakymas į pasaulį ir savo vietą jame žvelgti ne iš provincialo, o iš pasaulio piliečio pozicijos kelia grėsmę mums patiems bei mūsų ateičiai. Tik atviras, blaivus ir visas gyvenimo spalvas, o ne tik praeities skausmuose ar praeities žygdarbiuose užstrigęs ir apmiręs, žvilgsnis, leidžia drąsiai ir energingai žengti į priekį ir matyti šio žengimą perspektyvą sugebant realistiškai vertinti tiek save, tiek pasaulį ir rasti pasaulyje jį praturtinančią ir papildančią Lietuvos vietą.


P.S. Ciatata iš iš M.Gorbačiovo kalbos jam įteikiant Nobelio taikos premiją 1991 m. birželio 5 d. Osle: "Gyvenimas kur kas turtingesnis ir sudėtingesis už pačius tobuliausius planus, kaip jį padaryti geresnį."


https://www.nytimes.com/2022/09/03/world/europe/mikhail-gorbachev-russia-funeral.html




Penktadienį savo pasirodymus Naisių fesitvalyje atšaukė „The Roop“ ir Donatas Montvydas. Tokį jų sprendimą nulėmė penktadienį R. Karbauskio paskelbta žinia, jog Seimo opozicija kreipsis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl suteikto valstybės vadovo statuso Vytautui Landsbergiui.


2022 m. birželio 30 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo inter alia nutarė:


"2 straipsnis. Lietuvos valstybės vadovas. 1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, pagal 1990 m. kovo 11 d. patvirtintą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 25 d. turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas."


Seimas turi teisę priimti tokį įstatymą. Seimas pagal mūsų Konstituciją turi daug teisių. Bet supratimo ką jam reikia ir jo nereikia priminti – dažnai stinga. Ypač tada, kai Seime turi tvirtą daugumą ir pajunti politinę jėgą spręsti kaip tau patinka, o ne taip kaip reikėtų elgiantis išmintingai ir solidžiai, paisant Konstitucijos. Dauguma dažnai mano, kad kam tas supratimas ir sutarimas ar Konstitucijos reikalavimai, jei turi Seime daugumą.


Priminsiu kitos Seimo daugumos 2007 m. nutarimą: DĖL SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS J. ABROMAVIČIAUS ŽŪTIES TYRIMO APLINKYBĖMS NUSTATYTI IŠVADŲ, 2007 m. gruodžio 5 d. Nr. X-1350, Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas nutaria:

1 straipsnis.

Pritarti Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti išvadoms (pridedamos):

Inter alia:


„J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijos tuometiniais ir dabartiniais vadovais bei kitais šių partijų nariais.“

Čia buvo kita dauguma. Tuometinė 2007 m. https://www.lrs.lt/docs3/kad5/w5_istorija.show5-p_r=787&p_k=1.html



Mano valstybėje. Valstybėje, kurioje gyvenu ir norėčiau gyventi, vietos turėtų užtekti visiems. Ir Naisių gerbėjams, ir matantiems Atkuriamojo Seimo pirmininką kaip Valstybės vadovą. Mūsų ateitis priklauso nuo to kaip sugebėsime gyventi ir sugyventi kartu. Gyvenimas kartu yra išbandomas tolerancija ir supratimu. Ir Konstitucijos laikymusi. Konstitucija yra tos taisyklės, kurios mums gali leisti pasiekti būtino solidarumo ir skurti mūsų valstybėje kokybišką demokratiją, kuri mums gali užtikrinti mūsų teisių apsaugą. Žinoma, jei taisyklių laikysimės.


Laisvoje šalyje nėra nieko blogo tame, kad yra Naisių festivalis, ir yra to festivalio organizatorių ir dalyvių pasaulėžiūra ir jos kritika. Nėra nieko blogo ir tame, kad Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. paskalbtas buvusiu atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu. Bet nėra nieko blogo ir tame, kad Seime atsiranda jos narių ar partijų vadovų, kurie norėtų patikrinti tokio Seimo įstatymo atitikimą Konstitucijai. Toks elgesys teisinėje valstybėje yra teisėtas, o ar jo atitikimo Konstitucijai abejonės yra pagrįstos, paaiškėtų tik po Konstitucinio Teismo nutarimo. Nebent norėtumėme, kad Seimo dauguma turėtų teisę ką nors nuspręsti ar priimti įstatymą dėl asmens, kuriam Konstitucija negalioja. Bet tai jau būtų kito reiškinio požymiai. Ne teisės viršenybės, o antikonstitucinio režimo pasireiškimas.


Teisė kreiptis į teismą yra fundamentali žmogaus teisė. Tik atsilikusiose ar autokratinėse, diktatūrose tokia teisė yra atimama iš piliečių. Ar apribojama taip, kad iš jos lieka tik karikatūrą. Beje, tokiu keliu, mano nuomone, žengia dabartinės sudėties KT. Vienose bylose KT apskritai paneigia asmens teisę kreiptis į teismą (pvz. piliečių bylose prieš Seimo etikos ir procedūrų komisiją, Seimo kontrolierių) arba atsisako prašymo nagrinėjimo pateikiant miglotus ar net neatitinkančius tikrovės jo motyvus (pvz. Covid teisinis reguliavimas, Prezidento dekretas skiriant LAT teisėju asmenį, kuris nepateikė sveikatos pažymos ir neturi leidimo dirbti su slapta informacija). https://www.facebook.com/algimantas.sindeikis arba https://www.sindeikis.lt/naujienos


Atsižvelgiant į šio KT sudėtį į mūsų dabartinės Konstitucijos priėmimo datą, yra didelė tikimybė, kad KT nesiimtų nagrinėti šios bylos, nes tas įstatymas, kuriuo remiantis Seimas priėmė 2022 m. birželio 30 d įstatymą dėl valstybės vadovo statuso galiojo tik iki 1992 m. priimtos mūsų dabartinės Konstitucijos, kurioje atsirado ir KT institucija, kontroliuojanti įstatymų ir kitų teisės atitikti Konstitucijai. Tai abejotina ar KT turi teisę tikrinti įstatymo atitikimą Laikinajam pagrindiniam įstatymui ar juolab Laikinojo pagrindinio įstatymo atitikimą Konstitucijai, kuri įsigaliojo pasibaigus Laikinojo pagrindinio įstatymo įsigaliojimui.


Bet tai nereiškia, kad gali būtu paneigta tuo abejojančių konstitucinė teisė tai patikrinti KT. Žmonės turi teisę suklysti. Ir tai nėra smerktinas elgesys, jei jis neprieštarauja mūsų įstatymams.


Muzikantai ir dainininkai turi teisę dainuoti ir groti, bet turi ir teisę to nedaryti tiems, kurie jiems nepatinka ar nemoka. Tai jų valia. Tai jų saviraiškos ir laisvės pasirinkti savo profesiją teisė. Abi šios teisės garantuojamos mūsų Konstitucijos. Žinoma, jei menininkai sudarė sutartis ir įsipareigojo groti, ir sutartyse nenumatė, kad jie prieš koncertą likus kelioms dienoms turi teisę atsisakyti groti, esant bet kurioms ar numatytoms tokio atsisakymo sąlygoms, tai galima vertinti, kad jie nėra niekuo geresni nei už Naisių vasaros organizatorius, nei kitus, jų vertinimu, nevertus jų meno, dėl jų užsakovų politinio ar teisinio elgesio. Sudarytų sutarčių nesilaikymas civilizuotoje valstybėje nėra tas elgesys, kuriuo reikėtų didžiuotis. Senas romėnų teisės principas pacta sund servanda (sutarčių reikia laikytis) yra mūsų vakarų civilizacijos pagrindas, šiandien įtvirtintas net ir tarptautinėje Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių laikymosi.


Net ir tokiu atveju, jei manai, kad tavo užsakovas nėra vertas pagarbos. Sutarčių nesilaikymo elgesys kyla iš ten pat, kur ir Naisių ideologija – viduramžiuose. Vaidilučių, krivių, raganų deginimo ir meldimosi stabams karalystėje. Arba Kremliuje, kuriam jokios sutartys neturi reikšmės. Tai visi tiek, kurie nesilaiko sutarčių, turėtų keliauti su Kremliumi ten pat kurs ir Rusijos laivas.


Manau, kad daugiau problemų nei Naisių festivalis, kreipimais į KT dėl Seimo priimto įstatymo mūsų valstybės dabarčiai ir jos ateičiai kelia tie, kurie siekia kitus mūsų valstybės piliečius ir viešojo diskurso dalyvius, kurių pozicijos ar nuomonės neatitinka jų asmeninių įsitikinimų ar politinių preferencijų, niekinti, menkinti, atimti ar paneigti jų konstitucines teises kreiptis į teismą ar pasisakyti ir net siekti pašalinti juos iš viešojo diskurso. Sveiki atvykę į jų tokiais veiksmais budinamą nacizmo ir komunizmo ideologijų atkūrimo aušrą.

Atnaujinta: 2022-07-14



ES teisės aktų tekstai dažnai būna sudėtingi ir komplikuoti. Nėra parasta teisiniu tekstu sureguliuoti 27 valstybių ir jų 500 mln. gyventojų tarpusavio santykius bei politinį, ekonominį, kultūrinį santykį su trečiosiomis valstybėmis. Tam, kad juos suprasti reikia matyti platų kontekstą, įvertinti visus aktus, kurie reguliuoja vieną ar kitą klausimą. Tokiais atvejais reikia ir EK išaiškinimu. Teisininkai sutaria, kad teisės aktus aiškina teismas ar kitas teisiškai įpareigotas organas, kuris tą aktą taiko. Jei aiškintų visi, tai aiškinimų būtų ne vienas, ir iš tokio teisės akto nebūtų jokios naudos. Dažnai taip ir nutinka.


Tai neišvengiama teisės aktų infliacijos pasekmė. Kuo daugiau klausimų siekia sureguliuoti valstybė, ar šiuo atveju ES, tuo daugiau paragrafų, straipsnių, nuorodų sukuriama. Kuo menkesnės patirties ar atsakingumo teisinių tekstų autoriai, tuo jų tekstai mažiau suprantami. Kartais yra pagrįsta teigti, kad sąmoningai yra siekiama tekstą taip surašyti, kad paskui būtų galima jį taikyti ne taip, kaip mes jį perskaitome parašytą, o taip, kaip nuspręs tas, kas sau prisiskiria teisę tą teisinį tekstą aiškinti, t.y. ne tik konkretus taikytojas, bet tas, kuris yra viršuje. Čia ta pati situacija kaip ir Rusijoje: nors jos Konstituciją formaliai aiškina Konstitucinis teismas, tačiau aiškina taip, kaip reikia Kremliui.


Taip nėra ši kartą. Plieno ir geležies vežimo draudimas per Lietuvą iš Rusijos į Rusiją (Kaliningradas) ES Tarybos Reglamente (ES) Dėl ribojamų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje (2014), yra aiškiai reglamentuotas ir priešingoms interpretacijoms nėra jokio pagrindo. Nebent Rusijos baimė aptemdo aiškintojų protą.


Reglamento Nr. 833/2014 3g straipsnis aiškiai draudžia ES valstybėms (per ES valstybes) „vežti [Reglamento] XVII priede išvardytus geležies ir plieno (juodųjų̨ metalų) produktus, jeigu jų̨ kilmės šalis yra Rusija arba jeigu jie eksportuojami iš̌ Rusijos į bet kurią kitą šalį“.


Reglamento 3l str. draudžia Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto įmonėms transportuoti prekes keliais ES, be ko kita, vykstant tranzitu. Šiame str. numatytos išimtys: (3l-2b0 draudimas netaikomas kelių transporto įmonėms, vežančioms tranzitu gabenamas prekes per Sąjungą tarp Kaliningrado srities ir Rusijos, jeigu tokių prekių transportavimas nėra draudžiamas pagal kitas šio reglamento nuostatas.


Kaip jau žinome iš 3g str. yra draudžiama vežti geležies ir plieno produktus.


Čia yra svarbios dvi šiame Reglamente (3g-1-c) nustatytų draudimų išimčių sąvokos, į kurias reikia atsižvelgti, aiškinat reglamentą: (i) draudimas vežti yra taikomas Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto įmonėms, (ii) draudimas galioja vežant prekes keliais.


Tai leidžia nedviprasmiškai sakyti, kad vežti negali Rusijoje įsisteigusios įmonės. Tačiau iš Reglamento nėra aišku ar toks draudimas yra taikomas vežant geležinkeliu.


Pagal LR kelių įstatyme nustatytą kelių sąvoką Kelias – tai inžinerinis statinys transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kaip suprantame geležinkelis nėra skirtas pėsčiųjų eismui, tai galime spręsti, kad geležinkelis nėra kelias.


Taigi, jei geležies ir plieno produktų kilmės šalis yra Rusija, jų vežti negalima net ir tranzitu, nes Reglamento Nr. 833/2014 3l straipsnyje numatyta išimtis (Kaliningrado išimtis) šiems specifiniams produktams netaikoma.


Reglamento draudime (3g straipsnis) nėra kelio sąvokos, o yra tik bendras draudimas. Specialioje normoje (3l straipsnis), darančioje išimtį Kaliningradui, yra nustatyta Kelio sąvoka: 3l -1. Visoms Rusijoje įsisteigusioms kelių transporto įmonėms draudžiama transportuoti keliais ES teritorijoje, be kita ko, vykstant tranzitu. Ir išimtis: 3l-2 str. 1 dalyje nurodytas draudimas netaikomas kelių transporto įmonėms, vežančioms.


Kokią galime daryti išvadą iš Reglamento teksto. Ji vienareikšmiška. Rusijai draudžiama vežti (3g) geležies ir plieno produktus, jeigu jų kilmės šalis yra Rusija ir nesvarbu ar jie eksportuojami š Rusijos ar ne. Tai nulemia stebuklingas žodelis „arba“ : draudimas vežti (nenurodant šiame straipsnyje Kelio sąvokos) jei geležies ir plieno kilmės šalis yra Rusija galioja.


Reglamento Išimčių straipsnis (3l) apskritai negali būti taikomas tranzitui į Kaliningradą per Lietuvą, nes jis vyksta geležinkeliu, o ne keliu. Taigi, pagal Reglamentą Rusija negali vežti per Lietuvą geležies ir plieno (juodųjų metalų).



Komisija mažai kreipdama į savo Reglamento teksto turinį teikia tokius paaiškinimus:


Komisija toliau dėsto, kad pagal Reglamentą draudžiama vežti geležies ir plieno gaminius „jei jų kilmės šalis yra Rusija arba jos yra eksportuojamos iš Rusijos į bet kurią kitą šalį“. „Todėl gabenimas iš Rusijos į Rusiją per ES neturėtų būti draudžiamas, nes tai nereiškia gabenimo į „į bet kurią kitą šalį“. Tai reiškia, kad plieno gaminių, kurių kilmės šalis yra Rusija, tranzitui į Kaliningradą ir iš jo nuostatos netaikytinos“, – rašoma EK išaiškinime“. Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/naujame-dokumente-kitokia-ek-pozicija-del-tranzito-i-kaliningrada-ragina-daryti-viska-kad-jo-neliktu.d?id=90617893


Su kuo šį kartą susiduriame? Su teisei prieštaraujančiu, politiniu Reglamento teksto aiškinimu. T.y. EK, matyt, įtakojama didžiųjų ES valstybių, nenori papildomai eskaluoti konflikto su Rusija ir yra linkusi nusileisti dėl tranzito į Kaliningradą. Tai yra tas atvejis, kai teisė nusilenkia politikai. Ne pirmas, ir ne paskutinis atvejis. Gėdingas, bjaurus, smirdintis, todėl reikalaujantis greito teisino sutvarkymo. Priešingu atveju, teisės viršenybės principas yra ir liks tik mūsų politinis lozungas. Principas, ant kurio laikosi visos vakarų vertybės negali būti prievartaujamas, net ir karo akivaizdoje.


Ar Lietuva gali nesutikti su tokiu Reglamento aiškinimu ir reikalauti, kad būtų laikomasi Reglamento teisinio teksto turinio? Ar turėtų pradėti teisines procedūras dėl teisinės išvados gavimo iš EK ar vėliau iš ES Teisingumo teismo (turinčio teisines galias aiškinti ES teisės aktus)?


Lietuva gali ir nesutikti, bet tuomet, toks nesutikimas sukeltų ne tik papildomą konflikto su Rusija eskalavimą, bet ir būtų laikomas politiniu nelojalumu ES. Tokiu atveju atsidurtumėme keistoje padėtyje. Viena vertus, reikalaujame iš NATO didesnių valstybių savo saugumo garantijų, kita vertus, imamės veiksmų, kurie gilina konfliktą su Kremliumi.


Suprantame, kad Ukrainos karių krauju ir vakarų valstybių ginklais bei lėšomis ( mano vertinimu nepakankamomis) yra kasdien naikinama Rusijos kariuomenė ir jos galios mitas. Mes privalome būti besąlyginiai Ukrainos sąjungininkai, nes kiekvienas žuvęs Rusijos kareivis ir kiekvienas numuštas jų lėktuvas jau nepasieks ir Lietuvos. Galime pagrįstai tikėtis, kad Kremlius neturi šiandien realios galios pradėti dar vieną karą prieš NATO valstybę Lietuvą. Tačiau, negalime pamiršti, kad Kremliuje sėdi išprotėjęs diktatorius, kurio veiksmų nelemia nei racionalus protas, nei baimė. Todėl mūsų solidarumas su vakarų valstybėmis, jų pasitikėjimas mumis, mums yra kritiškai svarbus ir jo negalime prarasti.








bottom of page