VILNIAUS KOMERCINIO ARBITRAŽO TEISMO SPRENDIMAS

byloje dėl kompiuterinio sukčiavimo į sukčių bako sąskaitą atlikus mokėjimą


2021 m. kovo mėn.



Bylos fabula:


Lietuvos gamintojas (Ieškovas) pagamino produkciją ir išsiuntė į Lenkijos Respubliką pirkėjui. Į Pirkėjo el. paštą kompiuteriniai sukčiai atsiuntė el. laišką imituojant, kad laiškas siųstas iš Pardavėjo el. pašto, su prie jo prikabinta suklastota PVM sąskaita faktūra, kurioje buvo nurodyta kompiuterinių sukčių banko sąskaita užsienio valstybės banke. Pirkėjas apmokėjo šią suklastotą PVM sąskaitą. Produkcijos gamintojas kreipėsi į Arbitražą su ieškinių priteisti jam nesumokėtą pinigų sumą už prekes.



Taikyta teisė:


Atsižvelgiant į tai, kad arbitražinėje išlygoje šalys susitarė, kad ,,Kiekvienas ginčas, kylantis iš šios sutarties ar su ja susijęs, galutinai sprendžiamas arbitražu Vilniaus komercinio arbitražo teisme pagal Arbitražo procedūros reglamentą", arbitražo teismas laikė save kompetentingu nagrinėti ši ginčą.


Šioje arbitražo byloje ginčas. kilo dėl pirkimo - pardavimo Sutarties vykdymo , pagal kurią Ieškovas Atsakovui pardavė Prekes, vykdymo. Minėta, kad arbitražinėje išlygoje šalys susitarė taikyti Lietuvos Respublikos materialinę civilinę teisę. Pirkimo-pardavimo teisinius santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja CK Šeštosios knygos IV dalies XXIII skyriaus 6.305-6.349 straipsniai, o CK 6.305 straipsnio 3 dalis numato, kad atski11.Į rūšių daiktų (prekių) pirkimo-pardavimo ypatumus gali nustatyti atitinkami įstatymai.


Be to sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutarti, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.Tokiu būdu šioje arbitražo byloje svarbu nustatyti, ar Atsakovas tinkamai įvykdė savo piniginę prievolę Ieškovui pagal Sutartį, šiuo atveju ar jis sumokėjo Ieškovui už nupirktas Prekes, sutartyje nustatyta tvarka ir termin_ais.


Arbitražo teismas, išanalizavęs Sutarties lingvistinį tekstą, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, išdėstytomis CK 6.193- 6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo nuosekliai

,

formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismine praktika padarė išvadą, kad Sutarties 4.2. punkte šalys susitarė dėl apmokėjimo termino (30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sąskaitos už Prekes gavimo dienos, išskyrus pirmą užsakymą, kai pilnas apmokėjimas yra išankstinis), tačiau detaliai šiame skyriuje neaptarė l) į kokią sąskaitą ir 2) kokiame banke, turi būti pervedami pinigai pardavėjui, t. y. Ieškovui, vykdant Sutartį.



Sistemiškai analizuojant ne tik Sutarties IV dalies „PREKIŲ ATSISKAITYMO TVARKA", bet ir visos Sutarties tekstą, t. y. ir kitų Sutarties dalių, įskaitant, bet neapsiribojant ir Sutarties X dalies „ŠALIŲ PARAŠAI IR REKVIZITAI" tekstą, Arbitražas padarė pagrįsta išvada, kad šalys šia Sutartimi susitarė, kad už pateiktas Prekes bus atsiskaitoma atitinkamai Sutartyje nurodytais šalių rekvizitais, t. y. kad tarpusavio atsiskaitymai pagal Sutartį bus vykdomi ne į bet kokias banko sąskaitas, esančias bet kokioje šalyje, o būtent į tas šalių atsiskaitomąsias sąskaitas, kurios yra nurodytos Sutartyje. Vadovaudamasis sutarčių vykdytinumo principu arbitražo teismas padarė išvadą, kad Sutarties šalys turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad atsiskaitymai pagal Sutartį, net ir detaliai neaptarus atsiskaitymo tvarkos Sutarties IV dalies „PREKIŲ ATSISKAITYMO TVARKA" atskirame punkte, bus atliekami būtent pagal Sutarties X dalyje „ŠALIŲ PARAŠAI IR REKVIZITAI" šalių nurodytus rekvizitus, įskaitant atsiskaitomąsias sąskaitas banke, o šios Sutarties dalies pakeitimas turi būti įforminamas tokia pat tvarka kaip ir bet koks kitas Sutarties pakeitimas.


Nagrinėjamoje arbitražo byloje nei įstatymai nei Sutartis išimčių iš šios taisyklės nenumato, todėl vadovaujantis CK 6.192 straipsnio 4 dalimi bei Sutarties 6.4. punktu „ visi sutarties pakeitimai, papildymai ir priedai gali ja tik tuo atveju, jeigu jie yra sudaryti raštu ir tinkamai pasirašyti abiejų šalių tinkamai įgaliotų atstovų". Taigi šios nuostatos galioja ir Sutarties X dalies pakeitimui, ypač atsižvelgiant į atsiskaitomosios sąskaitos svarbumą atsiskaitymams pagal Sutartį.


Arbitražo teismas nesutiko su Atsakovo pozicija, kad atsiskaitomosios sąskaitos pakeitimas yra

techninio pobūdžio veiksmas. Piniginės prievolės vykdymas bankiniu atsiskaitymu yra sudėtinis teisinis santykis, kurio turinį sudaro keletas pareigų: l) mokėtojo pareiga gavėjui; 2) banko pareiga mokėtojui nurašyti -lėšas nuo jo sąskaitos; 3) banko prievolė mokėtojui įskaityti lėšas į gavėjo sąskaitą. Piniginė prievolė, vykdant bankinį atsiskaitymą, laikoma pasibaigusia tik tuo momentu, kai kreditorius gauna jam priklausančią sumą ir šiuo atveju sutartyje nurodyta šalies atsiskaitomoji sąskaita banke yra svarbus sutarties elementas, kuris lemia tinkamą piniginės prievolės vykdymą. Šalių atsiskaitomųjų sąskaitų pakeitimas sutartyje negali būti prilyginamas techninių sutarties elementų keitimui, kuriam pakaktų vienos šalies pranešimo, nes būtent atsiskaitomoji sąskaita nulemia atsiskaitymą pagal sutartį ir tuo pačiu tinkamą sutarties įvykdymą.


Iš nurodytų faktinių aplinkybių bei rašytinių įrodymų arbitražo teismas daro išvadą , kad Atsakovui buvo žinoma Sutartyje nurodyta Ieškovo atsiskaitomoji sąskaita, į kurią jis yra daręs atitinkamus piniginių lėšų bankinius pavedimus už Prekes anksčiau, todėl Atsakovui, gavus iš Ieškovo el. pašto pakartotinai sąskaitą su kitais rekvizitais, t. y. su Sutartyje nenurodyta atsiskaitomąją sąskaita banke, esančiame kitoje užsienio valstybėje, turėjo kilti pagrįstų įtarimų dėl tokios sąskaitos autentiškumo ir tinkamo atsiskaitymo pagal Sutarti vykdymo. Tokiu atveju, arbitražo teismo nuomone, Atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 6.4. punktu bei galiojančia materialine teise, privalėjo pareikalauti iš Ieškovo rašytinio Sutarties pakeitimo, įforminto Sutarties 6.4. punkto nustatyta tvarka.


Sutinkamai su CK 6.39 straipsnio l dalies nuostatomis, skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, taigi, norėdamas įvykdyti prievolę kitokiu, nei sutarta, būdu, vadovaudamasis šalių bendradarbiavimo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), kuris yra sąžiningumo principo CK (6.4 straipsnis, 6.38 straipsnio l dalis) išraiška, skolininkas privalo suderinti tai su kreditoriumi. Minėta, kad toks suderinimas nagrinėjamu atveju turėjo būti išreikštas tokia pat forma, kokia yra sudaryta Sutartis, t. y. rašytine forma ir Sutarties 6.4. punkte nustatytu būdu, o Atsakovo nurodomas telefoninis pokalbis bei el. laiškai Ieškovo darbuotojams, kurie nėra įgalioti pakeisti Sutartį, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas ir nekeičia Sutarties.


Arbitražo teismas atmetė Atsakovo argumentus dėl CK 6.45 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamu atveju, nes Atsakovo įvykdytas piniginių lėšų už Prekes pervedimas ne į Sutartyje nurodytą Ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą negali būti laikomas CK 6.45 straipsnyje numatytu prievolės įvykdymu asmeniui, kurį skolininkas dėl kreditoriaus kaltės pagrįstai ir sąžiningai laiko tikruoju kreditoriumi. Šiuo nagrinėjamu atveju Atsakovui yra žinomas tikrasis kreditorius pagal Sutartį, tačiau Atsakovas neįvykdė savo piniginės prievolės Ieškovui, t. y. tikrajam kreditoriui, pagal Sutartį, o kreditoriaus kaltė šioje byloje yra neįrodyta. Policijos komisariato nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą bei Atsakovo nurodomuose Ieškovo el. laiškuose išreikšti įspėjimai dėl galimų kibernetinių sukčiavimų neatleidžia Atsakovo nuo pareigos tinkamai vykdyti Sutartį bei neįrodo kreditoriaus, šiuo atveju Ieškovo, kaltės.


Priimtas sprendimas:


Arbitražo teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.189 straipsnio l dalimi, 6.193 straipsnio 6 dalimi, 6.200 straipsniu, 6.256 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 6.258 straipsnio 3 dalimi, 6.314 straipsnio 5 dalimi ir 6.344 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 48 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 42 straipsniu, nusprendė Ieškovo X Ieškinį Atsakovui Y tenkinti iš dalies ir priteisti Ieškovui X iš Atsakovo Y:


A dydžio skolą;

B delspinigius;

6 (šešių) proc. dydžio palūkanas nuo priteistų sumų nuo d. iki visiško arbitražo teismo sprendimo įvykdymo;

Z arbitražinių išlaidų;





Lietuvos Apeliacinis teismas 2021 m. kovo 4 d. civilinėje byloje Nr. e2A-126-943/2021 priėmė nutartį, kuria užkirstas kelias žemės ūkio paskirties žemės nedirbantiems, o ją žemės ūkio veiklai nuomojantiems kitiems asmenims, pirmumo teise įgyti besiribojančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus.


Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 9 d. konstatavo:

2. Teismas, spręsdamas byloje kilusį klausimą, ar ieškovė remiantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis turėjo pirmumo teisę įsigyti parduodamą ginčo žemės sklypą, nurodė, kad aptariama įstatymo nuostata žemės sklypo naudojimą sieja ne tik su juridiškai įformintu naudojimu, bet ir su faktiniu naudojimu. Įstatyme aiškiai yra įtvirtinta, kad žemės ūkio paskirties žemės naudotojas turi būti naudojęs žemę ne mažiau kaip vienus metus pagal NTR įregistruotą sutartį.

3. Teismas konstatavo, kad byloje nėra patvirtinta, jog ieškovė daugiau kaip vienerius metus pati būtų naudojusi žemę žemės ūkio veiklai ir buvo faktinė ginčo žemės sklypo naudotoja. Byloje pateikti įrodymai – subnuomos sutartis sudaryta tarp ieškovės ir ŽŪB „XXX“ patvirtina, kad faktinis žemės sklypo naudotojas buvo ŽŪB „XXX“.

4. Nenustačius, kad parduodant atsakovams ginčo žemės sklypą buvo pažeisti Įstatymo reikalavimai, teismas nusprendė, kad perkelti ieškovei pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčo sutartį nėra teisinio pagrindo. Netenkinus ieškovės ieškinio reikalavimo dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo pagal ginčijamą sandorį, teismas netenkino ir kitų ieškovės išvestinių reikalavimų.



Apeliacinis teismas konstatavo:


Dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo tvarkos

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, analizuojant Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nustatytą reguliavimą ir jo tikslus, išaiškinta, kad tokia įstatyme įtvirtinta garantija žemės ūkio paskirties žemės bendraturčiams ar naudotojams tuo pačiu yra suvaržymas žemės sklypo savininkui. Žemės savininko subjektinės teisės, t. y. teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti ribojamos įstatymais dėl būtino visuomenės intereso, turimo daikto pobūdžio arba savininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014).

6. Visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į žemės ūkio paskirties žemę, miškų ūkio paskirties žemę, vandens ūkio paskirties žemę, konservacinės paskirties žemę bei kitos paskirties žemę (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys). Įstatymų leidėjas, įvertinęs žemės ūkio paskirties žemės svarbą tinkamam visuomenės vystymuisi, ekonomikos plėtrai bei siekdamas užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės spekuliacijai ir išsaugoti tradicines ūkininkavimo formas, sudaryti sąlygas racionaliai tvarkomoms žemės valdoms suformuoti ir žemės konsolidacijai bei skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymu reglamentavo žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo tvarką ir sąlygas (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

7. Minėtų tikslų įgyvendinimui ir žemės ūkio veiklos tęstinumui bei plėtrai užtikrinti įstatyme nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) parduodamo žemės sklypo naudotojas; 3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų; 4) fizinis asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, arba juridinis asmuo, įregistravęs juridinio asmens buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kurioje yra parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ar besiribojančių savivaldybių teritorijoje, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 14 punktai). Įstatymų leidėjas, nustatydamas pirmenybės teisę, visais atvejais siekia tų pačių tikslų – užtikrinti tų asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau nei visi kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginę įtaką, teisių apsaugą bei galimybę ateityje jas tinkamai įgyvendinti. Tokia pirmenybės teisė yra įstatymo suteikta garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-611/2016; 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007).

8. Siekiant užtikrinti nurodytų asmenų teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę pirmumo tvarka, Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta žemės sklypo savininko pareiga pranešti apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą per pasirinktą notarą arba Nacionalinę žemės tarnybą. Pranešime, be žemės sklypo pardavimo sąlygų, pardavėjas taip pat privalo nurodyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotoją (naudotojus), jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypą naudoja kitas asmuo.

9. NŽT veiksmus, gavus žemės ūkio paskirties žemės savininko pranešimą apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, reglamentuoja NŽT direktoriaus 2014 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-5 patvirtintas Pažymos dėl parduodamos privačios žemės ūkio paskirties žemės išdavimo tvarkos aprašas. Aprašas NŽT veiksmus, vykdant žemės ūkio pirkimo–pardavimo procedūras sąlyginai galima suskirstyti į atskirus etapus: 1 etapas išviešinimo (NŽT teritorinis padalinys, gavęs žemės savininko pranešimą dėl sprendimo parduoti žemės ūkio paskirties sklypą, apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ne vėliau kaip per dvi darbo dienas NŽT interneto svetainėje paskelbia informaciją apie parduodamą žemės sklypą (Aprašo 4 punktas); 2 etapas – informacijos patikrinimo ir surinkimo (NŽT teritorinis padalinys per penkias darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos: sutikrina žemės savininko pranešime pateiktus duomenis; atlieka parduodamo žemės sklypo naudotojų ir žemės sklypų, kurie ribojasi su parduodamu žemės sklypu, savininkų deklaruotos gyvenamosios vietos ar buveinės adresų paiešką (Aprašo 5.15.3 punktai); 3 etapas – asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, informavimo (NŽT raštu, kuris siunčiamas registruotu laišku, praneša apie parduodamą žemės sklypą ir žemės savininko nurodytą kainą ir pardavimo sąlygas parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), jeigu jis (jie) naudojo šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus pagal NTR šiam laikotarpiui įregistruotą sutartį (sutartis); asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės ūkio paskirties žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės sklypu; savivaldybės administracijos direktoriui ar kitai žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotai institucijai, jeigu parduodamą žemės sklypą pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams; valstybės įmonei Valstybės žemės fondui (Aprašo 5.4. punktas); 4 etapas – sutikimo ar nesutikimo pateikimo (asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise, savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti NŽT teritoriniam padaliniui (Aprašo 7 punktas); 5 etapas – pažymos išdavimo (NŽT teritorinis padalinys, gavęs asmens rašytinį sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, išnagrinėjęs asmenų gautus sutikimus ir prie jų pridėtus dokumentus ir patikrinęs pateiktą informaciją valstybės registruose bei nustatęs jų atitiktį Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytiems reikalavimams, išduoda atitinkamos formos pažymą dėl žemės sklypo pardavimo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniu (Aprašo 9 punktas).




VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS


Administracinė byla Nr. eI2-549-789/2020


S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


2021 m. sausio 20 d.

Vilnius



Pareiškėja viešoji įstaiga „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – Komisija) 2020 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. EKS-02/20 dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso (toliau – Kodeksas) pažeidimus (toliau – Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.


Ginčas kilo dėl publikacijoje neva paskleistos neišsamios ir nepakankamai tikslios informacijos ir taip buvo pažeisti Kodekso 3 straipsnio reikalavimai. Publikacijoje buvo pabrėžiama, jog sandoris, pagal kurį Savivaldybė galimai moka UAB X daugiatūkstantines sumas, buvo sudarytas likus mėnesiui iki savivaldos rinkimų. Komisijos nuomone, tokia informacija laikytina neigiama UAB X kritika, todėl jai turėjo būti suteikta galimybė paaiškinti faktus, patikslinti galimai netikslią arba paneigti neteisingą informaciją. Galimybė pasiaiškinti dėl sandorio su Kauno miesto savivaldybės administracija UAB X suteikta nebuvo, todėl Publikacijoje buvo pažeisti Kodekso 20 straipsnio reikalavimai.


Nagrinėjamai bylai aktualus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 13 d. pateiktas teisės aiškinimas (administracinė byla Nr. eA-3111-442/2020). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką bylą, pripažino, kad Kodeksas yra Teisės aktų registro objektas, todėl, jo neįregistravus ir nepaskelbus Teisės aktų registre, negali būti laikomas įsigaliojusiu ir negali būti taikomas. Byloje buvo nustatyta, kad Kodeksas Teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d. (TAR, 2020 m. gegužės 18 d., Nr. 2020-10556) ir įsigaliojo 2020 m. gegužės 19 d. (Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).


Iš Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.


Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86−87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais, teismas


n u s p r e n d ė:


Žiniasklaidos priemonės skundą patenkinti.

Panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2020 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. X.

Pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas patenkinti iš dalies. Pareiškėjai iš atsakovės Visuomenės informavimo etikos komisijos priteisti 1 604,15 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturis eurus penkiolika centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.