Kaip pavadinti tai, kad Seimo dauguma (ir Seimas in corpore) šiandien nepaskyrė nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, nei Konstutucinio Teismo teisėjų? Galima būtų tai vadinti teisėta Seimo valia siekti aukštesnės kavlifikacijos, labiau patyrusių, aukštesnės reputacijos teisininkų. Bet ar išgirdome kokių nors konkrečių priekaištų (išskyrus Seimo nario P.Gražulio neandartalietišką monologą) pasiūlytiems kandidatams dėl jų kvalifikacijos ar reputacijos. Ar išdrįso koks nors valdančiosios daugumos atstovas objektyvizuoti savo sprendimą nebalsuoti už šiuos kandidatus. To nėra. Vadinasi, Seimo dauguma eilinį kartą siekė pademonstruoti savo galią ir jiems pavyko. Kai daugiau nieko neturi (pavyzdžiui kolektyvinio proto ir išminties bei padorumo, konstitucinio atsakingo valdymo principo suvokimo), tai bukai demonstruoji galią. Kaimo stipruoliams taip smagu trenkti į dantis Preidentui, Seimo pirmininkui ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, kad priežastys už ką ir kodėl nėra svarbios. Tiesiog kitaip pajusti savo vertę ir galią neturi galimybių. Toks tesi.
Teisybės dėlei tenka pastebėti ir tai, kad primityvi galia buvo pademonstruota iš abiejų pusių: tiek kandidatūras siūlančių, tiek už jas balsuojančių. Prezidentas žino savo santykius su Seimu kad ir ką jam bepasakotų jo infantilūs atstovai ir patarėjai. Seimo pirmininkas tai žino dar geriau. Bet abu taip pat demonstravo savo galią siūlyti kandidatus be rimtų susitarimų. Gero ir harminingo valdymo principas, pagarbos asmens orumui principas reikalauja dėl siūlomų kandidatūrų tartis su Seimo daugumos ir opozicijos nariais. Tik gavus jų pritarimą, teikti kandidatus Seimui. Priešingu atveju tokio rango teisininkai (kokie buvo pasiūlyti) yra laikomi viso labo šachmatų figūrėlėmis, kazino kauliukais, kurie statomi ant stalo ir žiūrima ar laimės. Bet jie nėra nei figūrėliės, nei kauliukai, jie yra profesionalai. Tikėtina, ateityje nebenorės būti žeminami, nebenorės, kad jais kas nors žaistų. Kita vertus kaip jausis tapęs Konstitucinio Teismo teisėju asmuo, kuriam jau buvo pareikštas nepasitikėjimas. Kokį lojalumą jis turi pademonstruoti, kad galėtų vėl kandidatuoti. Kokius sprendimus jis priims kai gaus Seimo prašymą ištirti jo priimto akto atitikimą Konstitucijai. Ar jam užteks objektyvumo, ar pavyks sugerti nepasitikėjimo nuoskaudą.
Kokie bus padariniai? Jie bus. Netikėti, ilgalaikiai, bet bus.
Konstitucinio Teismo įstatyme nėra nustatytas draudimas Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkui vėl pasiūlyti Seimui tuos pačius kandidatus. Bet ar profesionalai dar norės, kad jais kas nors žaistų. Ar norės šie ir kiti, aukščiausio rango, nepriekaištingos reputacijos, principingi, tarnaujantys Konstitucijai, o ne Seimo daugumai profesionalai, kad jais pažaistų Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Seimo nariai. Ko bus vertas tas, kuris sutiks, kad su juo būtų taip žaidžiama?
Todėl tokios galios demonstravimo padariniai bus dvejopi:
1. Nepriklausomi, aukščiausio rango ir principingi profesionalai nesutiks, kad su jais būtų žaidžiami galios žaidimai, todėl jie nekandidatuos ir mes jų nematysime aukšiausiose ir šaliai svarbiausiose teisėjų pozicijose. O jų mums ten reikia. Tai lemia šalies progresą ir pažangą. 2. Kandidatuoti sutiks tie, kuriems nesvarbu kas su jais ir kaip žaidžia, svarbu, kad gautų postą, jiems visada tai svarbiau nei profesioanalumas ir principingumas, arba tie, kurie patys sutiks būti šio žaidimo dalyviais, demonstruojant savo lojalumą balsavime pakeltai rankai. Jų sprendimai teisme bus tokie, kokių tikisi už juos balsavę. Sveiki atvykę į Rusiją.
Atsakingo valdymo konstitucinis principas ilsisi giliai po žeme.
Toks tas mūsų politinis elitas. Tik toks.
Comments