A. Šindeikis. Apie teisėjo teises ir pareigas užsiimti pedagogine ir kūrybine veikla

Atnaujinta: kov 7



Ar teisėjai demokratijoje turi būti uždaryti in camera, teisėjų pedagoginė veikla galima tik pagal ministerijos patvirtintą programą oficialioje šveitimo įstaigoje, o teisėjų kūryba pripažįstama tik tai ką pripažįsta Konstitucinis Teismas savo reglamente?

Prasidėjusi vieša diskusija apie tai, ar teisėjų vedami mokymai, seminarai ir paskaitos, kuriose jie dalijasi savo žiniomis su verslu, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatai dėl leidimo teisėjams be jų profesinės veiklos dar užsiimti tik pedagogine ir kūrybine veikla, ragina plačiau pažvelgti į teisėjo misiją demokratinėje visuomenėje.

Kaip žinome 2020 m. Konstitucinis Teismas atnaujino savo darbo reglamentą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) reglamentas (Reglamentas,) reglamentuoja Konstitucinio Teismo darbo organizavimą, teisėjų etiką (profesinį elgesį), Konstitucinio Teismo kanceliarijos struktūrą, tarptautinių ryšių palaikymą, konstitucinės justicijos bylų rengimą ir nagrinėjimą, Konstitucinio Teismo aktų paskelbimą ir kitus Teismo veiklos klausimus) ir jo 42 straipsnyje inter alia nustatė:

„<…> Teisėjas negali užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą ar pažymą, taip pat pagal sutartį ar bet kokia kita forma teikti paslaugų verslo, komercijos arba kitokioms privačioms įstaigoms, įmonėms ar organizacijoms (įskaitant mokymus organizuojančias privačias įstaigas, įmones ar organizacijas). <…>“.

Populiarinant šį KT požiūrį (tai dar tik požiūris, kadangi tokių nuostatų nėra oficialioje konstitucinėje doktrinoje) į teisėjo teises ir pareigas vienas iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo, mano gerbiamas prof. Vyt. Sinkevičius išsakė pozicija savo komentare portale www.teise.pro.

Prof. Vyt. Sinkevičiaus ragina nedelsiant analogiškas KT reglamento nuostatas perkelti ir į bendrųjų bei administracinių teismų įstatymą, nustatant, kad ir bendrųjų bei administracinių teismų teisėjai neturi teisės „dirbti pagal iškvietimą“ privačiam verslui (prof. Vyt. Sinkevičiaus formuluotė). Prof. Vyt. Sinkevičius atskleidžia kaip jis mato verslo švietimą, galimybę suprasti akademinius ar kitokius kūrinius, jo vietą mūsų Konstitucijoje ir valstybėje:

„Situacija paprasta: jeigu nori, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas paaiškintų, kokia yra teismų praktika nagrinėjant tam tikras bylas, gali paskambinti į atitinkamą komercine veikla besiverčiančią firmą ir užsakyti Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskaitą ar seminarą. Aišku, turi sumokėti, dalis teks teisėjui, kitą dalis – firmai. Jeigu nori mokėti mažiau, gali prisijungti prie jau susidariusios klausytojų grupės, o jeigu esi pakankamai turtingas, teisėjas seminarą ar užsiėmimą praves tau vienam. Tik mokėti reikės daugiau. Sakysite, kad taip negali būti. Pasirodo, ne tik gali, bet ir yra. Tai atskleidė Lietuvos radijo žurnalistų atliktas tyrimas. Nurodytas paslaugas teikiantis Aukščiausiojo Teismo teisėjas aiškina, kad jis nieko nepažeidžia, kad tai visuomenės švietimas, kad tai jo pedagoginė ir kūrybinė veikla, kurią leidžia Konstitucija. Pasigirdo balsų, kad tokios nuomonės yra ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija.“

Profesorius atskleidžia savo pažiūras nurodydamas, kad taip negali būti, kad verslas gauti mokamas teisėjų paskaitas.

Kadangi mūsų Konstitucijoje nustatyta, kad teisėjas negali dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą (Konstitucijos 113 straipsnis) Konstitucinis Teismas savo teisėjams, o prof. Vyt. Sinkevičiaus visiems teismas uždaro duris teisėjų pedagoginei ir kūrybinei veiklai verslo organizacijose, nes profesoriaus nuomone pedagoginė veikla galima tik švietimo įstaigose, o kūrybinė veikla – tai nauji unikalūs kūriniai, kurių verslui teisėjai negali sukurti, nes jie žino tik teismų jurisprudenciją, kurią gali pakartoti ar apibendrinti, o tai profesoriaus nuomone nėra kūrybinė veikla. Prof. Vyt. Sinkevičius nurodo ir oficialią konstitucinę doktriną, kuria remiasi. Tiesa, ji nėra išsami ir pedagoginę bei kūrybinę veiklą aiškina siaurai. Pagal ją pedagoginė veikla galima tik oficialioje švietimo įstaigoje, pagal ministerijos patvirtintą programą.

Taigi, tiek KT reglamentas, tiek prof. Sinkevičius teisėjų turimą patirtį ir jų žinias uždraudžia perduoti verslui, jo organizacijoms ir tikėtina net valstybės de jure įsteigtoms, bet de facto privačiai veikiančioms asociacijos – Lietuvos advokatūrai, Notarų rūmams, Antstolių rūmams, jau nekalbant apie verslo ir pramonės konsoliduotas organizacijas. Dar reikėtų prie šio sąrašo pridėti ir Lietuvos prokuratūra, nes ji tikrai nėra oficiali švietimo įstaiga ar kūrybinė organizacija.

Dėl neva egzistuojančio konstitucinio draudimo teisėjams vesti mokymus, skaityti paskaitas prokurorams, advokatams, notarams, antstoliams ar nemokumo administratoriams nebuvo taip aiškiai pasiakyta nei reglamente, nei konstitucionalistų nuomonėse, tai, matyt, nėra didelių abejonių, kad to Konstitucija nedraudžia. Nors skaitant KT reglamentą tai ir nėra visiškai aišku, nes visgi advokatai, notarai, antstoliai ar nemokumo administratoriai yra privatūs asmenys.

Tas akivaizdus blogis, su kuriuo negalima bendrauti per mokymus ar kūrybinę veiklą teisėjams, kol kas yra tik verslas.

Jei tokie teismų reglamentai būdų priimti ir kituose teismuose, teisėjai būtų atriboti nuo galimybės savo kasdien kuriama jurisprudencija dalintis su privačiu verslu ir jo organizacijomis, advokatai, notarais, antstoliai, nemokumo administratoriais ir net prokurorais. Turėtų užsidaryti in camera ir dirbti, retsykiais pasidalindami savo žiniomis su studentais ir tik pagal ministerijos patvirtintą programą.

Visgi yra pagrįstų abejonių, kad toks Konstitucinio Teismo reglamentas ir įtakingo konstitucionalisto požiūris į teisėjo teises bei pareigas tikrai atitinka mūsų Konstituciją.

Tenka priminti, kad mūsų Konstitucijos 46 str. 1 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. <…>“. Vadinasi, privati nuosavybė, ūkinė veikla ir jos laisvė bei iniciatyva turi ypatingą apsaugą, nes ja grindžiamas visas Lietuvos ūkis. Jei privačiai veiklai mūsų Konstitucijoje nustatyta tokią ypatinga vieta mūsų valstybėje, kyla pagrįstas klausimas ar valstybė neturi pozityvios pareigos užtikrinti, kad privatus verslas būtų efektyviai ir kokybiškai supažindintas su vienu iš pagrindiniu teisės šaltiniu, taikomu sprendžiant konkrečia bylas, – teismų jurisprudencija. Jei pripažinti tokią verslo teisę, akivaizdu, kas tai geriausiai gali atlikti. Tik teisėjai, patys kuriantys ir plėtojantys tą jurisprudenciją.

Tik greitai, kokybiškai ir išsamiai supažindintas su naujausia teismų jurisprudencija verslas žino apie jo veiklą ribojantį teisinį reguliavimą, kurį kuria ir teismai (jokia ne paslaptis, jei apie tai rašoma Vilniaus universiteto išleistame Teisės teorijos vadovėlyje), su iš to išplaukiančiomis galimomis represinėmis priemonėmis, jei verslas peržengs savo laisvo veikimo ribas. Taigi verslo veikimo ribas sukuria ne tik įstatymų leidėjai ar Vyriausybė, bet įstatymus ir kitus teisės aktus taikantys ir aiškinantys teismai, t.y. gyvi teisėjai. Viskas vyksta nuolatinėje kaitoje, labai dažnai teismų jurisprudencija verslui aktualiais klausimais pasiekia verslą pavėluotai arba visi nepasiekia, nes gauti kvalifikuotas žinias reikia ne tik laiko, bet ir lėšų. Todėl valstybė turėtų skatinti žinių apsikeitimą tarp teismų ir verslo. Ir čia jau kaip visiškai nepagrįstas Konstitucijos interpretavimas, kad Konstitucija pedagoginė veikla teisėjams leidžia tik oficialioje švietimo įstaigoje, pagal valstybės patvirtintą mokymo programą.

Todėl kyla pagrįsta klausimas kokiu realiai egzistuojančiu konstituciniu pagrindu KT ar kitų teismų teisėjai yra atribojami nuo verslo ir jo organizacijų, jei jie turi laiko, sugebėjimų ir noro teikti pedagogines ir kūrybines paslaugas privačiam verslui, t.y. dalyvauti verslo atstovų mokymuose, parengti kūrybinius darbus, paskaitas apie teismuose taikomą ir kuriamą teisinį reguliavimą verslui.

Matyt, nebūtų primityvu priminti ir Konstitucijos 25 str., kuriuo vadovaujantis neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Teismų kuriama teisė, teisės taisyklės taip pat informacija.

Čia kyla visa eilė nesmagių Reglamento atsiradimo ir įkvėpimo ideologinių paralelių. Ypač jei nepamiršti, kad mūsų Konstitucijos preambulėje Lietuvos valstybė yra skelbiama atvira, teisinga ir darnia pilietine visuomene, kurioje turi užtekti vietos visiems, tame tarpe ir tiems, kurie kuria teisės šaltinius teismuose ir asmenims, kurie yra suinteresuoti nebūtinai savo kailiu patirti tų šaltinių galią, t.y. apie juos sužinoti.

Kaip galėjome patirti savo ir savo tėvų kailiu bet kokią privačią iniciatyvą, verslą ar mąstyseną bandė sunaikinti sovietų bolševikai. Kuo visa tai baigėsi taip pat dar nemaža dalis mūsų prisimena – supuvusia silke išsivysčiusio socializmo parduotuvėse. Tai buvo tikroji pasekmė, kai sovietinės valstybės teisinė sistema buvo sukurta tik valstybės politinės viršūnėlės galio išsaugojimui, o ne visuomenės gerovei užtikrinti.

Todėl bet koks bandymas vėl verslą atriboti nuo valstybės, neleisti jam laisvai vystytis, uždrausti jam gauti modernias, būtinas plėtrai, jo sėkmę ir saugumą užtikrinančias žinias turėtų būti mūsuose sutiktas ypač kritiškai. Vargu, ar gali būti taip perskaitoma ir aiškinama Lietuvos Konstitucija, kad verslas būtų stigmatizuojamas ir atskiriamas nuo valstybės teisinės sistemos.

Persiskaičiusiems Karlo Markso ir jo niekaip negalintiems pamiršti patartina atsiversti Adamo Smitho (Adam Smith), vieno žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjusio savo kūriniu „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ darbus ir pasimėgauti kaip nesunkiai įrodoma, kad ekonomikos augimas, valdomas funkcionuojančios rinkos sistemos ir palengvintas atitinkamų valdžios įstaigų, yra tautos turto ir piliečių gerovės esmė.

Adamo Smitho buvo toks socialinio mokslo kūrėjas (kas abejoja, kad Konstitucija ir jos interpretavimas yra socialinis mokslas), kuris sugebėjo ir „siekė integruoti etiką, moralę, politinę ekonomiją ir jurisprudenciją į vieną sistemingą visumą“. Tokiu mokslininkų vietą šiandien užima mokslininkai, kurie vis sunkiau įžiūri ryšį tarp visumą apimančių sudėtingų paradigmų, teorijų, modelių ir koncepcijų – taip nutinka ir konstitucinei jurisprudencijai, jei ją aiškina savamoksliai ar pusiau išsilavinę aiškintojai, o dar blogiau jei jų patirtis ir vertybės ateina iš gilaus sovietmečio, kai ir pati teisė buvo tik represinis įrankis kaip valdyti tarybinius piliečius, o ne rūpintis jų realiomis, prigimtinėmis teisėmis. Ketvirtoje Adamo Smitho „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimo“ knygoje „Apie politinės ekonomijos sistemas“ mokslininkas kalba apie valdovo pareigą apsaugoti, kiek tai įmanoma, kiekvieną visuomenės narį nuo bet kurio kito visuomenės nario neteisingumo ir engimo, tai yra pareiga užtikrinti griežtą teisingumo vykdymą. Pritaikant šias eilutes kilusiai konstitucinei diskusijai dėl teisėjo ir verslo tiesioginio ryšio galimumo ir draudimo tenka atkreipti dėmesį į tai, kad jei konstitucionalistai apribos teisėją, kuris sugeba, turi laiko ir gali teikti verslui pedagogines ir kūrybines mokamas paslaugas, ir neleis jam dalintis savo žiniomis, pirma, valstybė neteks didelio turto, antra, toks teisėjas ir pats nukentės (o su juo ir valstybė), nes neteks to atgalinio vertingojo ryšio, kurį gali gauti iš auditorijos, paties verslo, turint galimybę ne iš televizijos žinių, o iš gyvų, aktyvių piliečių geriau suprasti jo iššūkius.

Labai tikiuosi, kad mūsų tarpe nebėra daug abejojančių, jog žinios yra turtas, kuri yra privati nuosavybė, ar Konstitucija leidžia drausti tuo turtu žmogui naudotis, t.y. ar pagrįstas šios nuosavybės ribojimas, kuris, pirmiausia, sukelia neigiamas pasekmes. Ypač jei ribojama KT reglamentu. Todėl, jei Lietuvos valstybė tikisi tolesnio ekonominio ir socialinio progreso, reglamentai, kurie atriboja teisėjus nuo privačių asmenų, verslų ir jų organizacijų, pasmerkia valstybę represiniam, o ne kūrybiniam vaidmeniui, o tai vedą link supuvusios silkės. Todėl reikia gerai pagalvoti ar toks bolševikinis ideologinis teisės skambesys modernios Lietuvos konstitucionalizmo mintyje nėra beviltiškai atsilikęs nuo šiuolaikinės visuomenės gyvenimo ir realybės ir ar nereikalauja rimtos kritikos, kurios čia tik dalis pateikiama.

Konstitucinė jurisprudencija negali remtis suprimityvintomis teisės pozityvizmo doktrinomis ir gąsdinti visuomenę, kad auditorijoje susitikęs teisėjas ir verslininkas gali būti vertinami tik kaip Faustas ir Mefistofelis, kurie iškart susimokys ir teisėjo siela bus parduota. Todėl kyla pagrįstas klausimas ar darant tokia principinę mūsų Konstitucijos interpretavimo prielaidą, kad verslas ir teisėjai yra tik faustai ir mefistofeliai ir jiems negalima susitikti ir bendrauti bei keistis žiniomis, neįtvirtiname Konstitucijoje neegzistuojančio viešojo sektoriaus, valstybės teisėsaugos sistemos viršenybės prieš kitus demokratinės valstybės gyvenimo dalyvius – privačius asmenis, verslą ir neužkertame kelio mūsų valstybės modernėjimui ir jos atvirumui bei atsiakome suprasti savo Konstituciją kaip visumą, kuri yra būtina darniai visuomenei.

Kaip ši teisėjo ir verslo santykio problema galėtų būti analizuojama pasitelkiant buvusio Izraelio Aukščiausiojo Teismo pirmininko, ne jokios abejonės vieno didžiausio šių laikų konstitucionalistų, Konstitucijos ir apskritai teisės interpretavime, ją taikant konkrečioms byloms, pasinaudojant žmogaus orumo sąvoka. Orumą A.Barkas analizuoja tiek kaip teisės vertybę, tiek kaip žmogaus teisę. Orumas tik vertybė, jei jam nėra suteikta konkreti saugomos teisės išraiška teisės aktuose. A.Barakas yra ne kartą išsakęs ir tokią poziciją, kad žmogaus teisių įgyvendinimas yra susijęs su valstybės ekonomine gerove, jos pajėgumu užtikrinti žmogaus teise. Kaip pavyzdį pateikia asmens teisę gauti kokybišką ir modernią sveikatos apsaugą, A.Barakas tai priskiria – žmogaus teisei, susijusiai su žmogaus orumu. Bet jei valstybė neturi lėšų, tai negali užtikrinti nei šios teisės, o tuo pačiu ir ginti žmogaus orumo. Todėl verslo gyvybingumas, jo modernumas yra vertybė, kuri saugoma Konstitucijos. Tai įtvirtinta ir mūsų Konstitucijos 46 straipsnyje.

Kaip orumo sąvoką galima būtų pritaikyti šiam Lietuvos KT ir prof. Vyt. Sinkevičiaus draudžiamam teisėjo ir verslo pedagoginiam ir kūrybiniam bendradarbiavimui, verslui gaunat teisėjo pedagogines ar kūrybines paslaugas? Konstitucijos (jei ji tikrai tai leidžia) verslo atribojimas nuo teisėjo turimų žinių ir patirties, jo kuriamos jurisprudencijos, teisės taisyklių, teisės aiškinimo ir teisėjo atribojimas nuo tiesioginio santykio su verslu, kuris sprendžia savo plėtros ir išgyvenimo problemas, yra visu pirma atėmimas iš verslo galimybės greitai ir kokybiškai gauti modernios teisės žinias, kurios yra kritiškai svarbios tiek dėl verslo konkurencingumo, tiek dėl jo saugumo, tiek dėl paties verslininko saugumo. Puikiai suprantame, kad verslas, elgdamasis neapdairiai ar nesąžiningai, inter alia susidūręs su teisiniu reguliavimu gali būti sunaikintas ar apribotas. Tokią aplinką verslas gali vertinti kaip draugišką arba nedraugišką verslui ir arba trauktis į draugišką aplinką (valstybę) arba užsidaryti, arba nerizikuoti ir verslo nevystyti rizikuojant. Čia ir atsiveria plačios galimybės mūsų Konstitucijos 46 str. interpretacijai.

Jei teisėjas neturi gilaus ir tikro ryšio su visuomene, modernios visuomenė gyvenimo supratimo, bendrų filosofijos ir net vertingų konstitucijų interpretavimui teologijos žinių, jis gali būti palygintas su kulinaru, kurio šaldytuve tik kiaušiniai ir pigus aliejus. Tokia jo ir kulinarija. Tik kirminui numarinti. Tokiu kulinaru, pajutę jo kūrinio skonį, nusivilia visi.

Kokią žinią siunčia KT reglamentas ir ragindamas jį taikyti kitiems teismams prof. Vyt. Sinkevičius verslui: žinią, kad verslas yra kažkas purvino, nepatikimo, būtinai perkančio ir korumpuojančio teisėją. Bet, ar toks primityvus ir trumpalaikis verslas, kuris nori tik pirkti teisėją, to negali padaryti ir nedaro be tiesioginio susitikimo su teisėju mokymų auditorijoje. Ar požiūris, kad visas verslas yra toks nenuskurdina mūsų valstybės ir nedaro jos dar labiau korumpuota ir niekam nekeliančia pasitikėjimo.

P.S.

  1. Nereikėtų pamiršti, kad aukštųjų teismų teisėjai dėl bylų nagrinėjimo rašytiniuose procesuose apskritai beveik nebemato ir nebegirdi žmonių, todėl ir teismų jurisprudencija netenka savo plataus humanistinio turinio, gilesnio ir platesnio problemų matymo ir tampa labiau mechaniška. Todėl teisėjų mokymai privačiame versle yra gera galimybė atgaliniam ryšiui – teisėjų susipažinimui su ekonomine tikrove, realiu gyvenimu.

  2. Negalima pamiršti, kad pasinaudojant Konstitucija jau buvo susidorota su verslu, pripažįstant 2008 metų „naktinę mokesčių reformą“ neprieštaraujančia Konstitucijai, taip pasakant, kad verslas Lietuvos valstybėje niekada negali jaustis saugiai ir nėra apsaugotas nuo situacijos, kai daugiausia dėl politikų aplaidumo ir veiklos neefektyvumo bei populizmo ir neatsakingo elgesio yra valstybė yra privedama prie krizės, iš jos išeinama daugiausia privačių asmenų ir verslo sąskaita, naujus mokesčius jiems įvedant per naktį. Todėl kartais reikėtų Konstitucijoje geriau paieškoti būdų kaip tikrai siekti atviros, teisingos ir darnios pilietinės visuomenės. Ypač atkreipiant dėmesį, kad tai įrašytą mūsų Konstitucijos preambulėje.

Dr. Algimantas Šindeikis yra advokatas, buvęs leidėjas ir publicistas

Vilniaus universiteto partnerystės profesorius

http://www.teise.pro/index.php/2021/01/21/a-sindeikis-apie-teisejo-teises-ir-pareigas-uzsiimti-pedagogine-ir-kurybine-veikla/





Peržiūrų: 5