Apgintas neteisėtu praturtėjimu kaltintas asmuo


Kauno apygardos teismo 2022-01-05 išnagrinėta baudžiamojo byla



I. Bylos fabula


Advokato A.Šindeikio ginamas Asmuo buvo kaltinamas pagal BK 1891 straipsnio l dalį dėl to, kad neteisėtai praturtėjo. O būtent: už x tūkst. litų įsigijo žemės sklypą, pastatė y eurų vertės gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą su pirtimi ir garažu, ir taip turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 800 eurų) vertės turtą, žinodamas, kad šio z eurų bendros vertės žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu (toliau – ir Turtas) jis negalėjo įsigyti teisėtomis pajamomis.

II. Taikyta teisė


Pirmosios instancijos teismas atsižvelgiant į duomenis apie kaltinamojo pajamas ir išlaidas nuo 1981 m., į tai, kad kaltinamasis visą gyvenimą dirbo, turėjo verslus, į jo amžių, ne banke turėtas santaupas, sudarytus civilinius sandorius (dovanojimo, paskolų, panaudos) sprendė, kad negalima daryti neginčijamos išvados, kad Asmuo lėšas gyvenamojo namo ir kitų statinių įgijimui gavo neteisėtu būdu, ar, kad jis žinojo, jog jo turimas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Byloje nesant pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Asmuo neteisėtai praturtėjo, t. y. kad turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 830 eurų) vertės turtą, teismas Asmenį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies l punktas).


Prokuroras apskundė pirmosios instancijos nuosprendį.


Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad prokuroras Asmens kaltę iš esmės grindžia Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvados „Dėl Asmens ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų" duomenimis, kuriais nustatyta, kad x metais išteisintojo išlaidos gerokai viršijo pajamas, todėl jis negalėjo įsigyti kaltinime nurodyto turto teisėtomis pajamomis. Vis dėlto, asmuo turtą kaupia visą gyvenimą, todėl būtina vertinti ne pavienius įrodymus, tačiau jų visumą. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis" iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje- byloje Nr. 2K-48/2014), todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, gautas paskolas, turimą turtą ir pan.) nuo asmens (įskaitant ir jo šeimos narius) darbinės veiklos pradžios.

Įvertinus aptartus duomenis, darytina išvada, jog išteisintasis visada buvo verslus ir apsukrus žmogus, puikiai numatantis, kokiose srityse būtų galima plėtoti verslą ir gauti pajamas. Asmens veiklos buvo vykdomos atsižvelgiant į esamą šalies ekonominę bei politinę situaciją, tuo metu atsiskaitinėti grynaisiais pinigais buvo įprasta verslo praktika, be to, keitėsi valiutos, pinigai greitai nuvertėdavo, todėl išteisintasis nuolat investuodavo turimus pinigus į vienus ar kitus verslus, tokiu būdu neleisdamas jiems nuvertėti, o kartu ir didindamas savo turimą turtą. Duomenų, kad kuris nors jo vykdytas verslas būtų itin nepelningas, pridaręs daugiau nuostolių nei atnešęs naudos, bylos medžiagoje nėra, todėl teisėjų kolegija pritaria Asmens teiginiams, kad 2003 m. pabaigai jis turėjo ženkliai didesnę grynųjų pinigų sumą nei 50 000 Lt. Šią išvadą patvirtina ir pakankamai ilgas įvairių verslų vykdymo laikotarpis, iki 2003 m. išteisintasis verslą vystė daugiau nei penkiolika metų (nuo 1987 m.), kas rodo, jog šioje veikloje jis nebuvo naujokas, priešingai, buvo patyręs verslininkas, turintis daug partnerių tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, kitose užsienio šalyse.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo kritiškai vertinti Asmens teiginius apie jam sesers paskolintus ir mamos padovanotus pinigus, t. y. šias sutartis dėl pinigų skolinimo ir dovanojimo pripažinti fiktyviomis, kadangi jos buvo pateiktos tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, be to, gautos didelės pinigų sumos nebuvo laiku deklaruotos, todėl patikrinti šių sutarčių realumo šiuo metu objektyvios galimybės nėra. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Teismas gali taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą tik visiškai įsitikinęs dėl pajamomis nepagrįsto turto turėjimo realumo. Tai ypač aktualu, kai vertinami piniginiai sandoriai, kuriuos patvirtina tik rašytiniai dokumentai ir (ar) suinteresuotų asmenų parodymai. Tokiais atvcjaįs teismai, konstatuodami buvus turto turėjimo būklei, turi įsitikinti, kad vertinami sandoriai buvo tikri (ne tariami) ir kad kaltinamajam iš tikrųjų nuosavybės teise priklausė inkriminuojama pinigų suma. Tam būtina vertinti ne tik dokumentus, patvirtinančius sandorius, bet ir jų sudarymo logiką, tikslus, kontekstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014).


III. Priimta nutartis

Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bei įvertinusi susidariusią situaciją, atsižvelgusi, jog teisės normos, kuriomis vadovaujamasi, turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų teisės sistemos stabilumą ir nuoseklumą, daro išvadą, kad valstybiniam kaltintojui nepavyko įrodyti, nei kokios konkrečiai vertės turtas išteisintojo yra turimas neteisėtai, nei kad šis turtas negalėjo būti faktinio savininko įgytas teisėtomis pajamomis, kas buvo (galėjo ir turėjo būti) žinoma išteisintajam. Pažymėtina, jog teisės doktrina įpareigoja pirmenybę teikti tam teisės aiškinimo metodui, kuris mažiau apribotų privačių teisės subjektų teises ir interesus, duotų ne tokius griežtus, skaudžius šių subjektų ir visos visuomenės atžvilgiu rezultatus. Vien nuosavybės teise valdomo turto identiškas netapatumas gaunamoms pajamoms, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie neteisėto praturtėjimo egzistavimą. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.



49 peržiūros