Ar teisėtai A.Valinskas viešai įžeidė Prezidentą


Ar teisėtai A.Valinskas viešai įžeidė Prezidentą

Naujienų portalui www.15min.lt paskelbus popkultūros žvaigždės ir buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko (toliau – autorius) publikaciją „Arūnas Valinskas: Prezidente, jūs esate apgailėtinas, savimi besigrožintis mulkis“, kuria akivaizdžiai yra įžeistas LR Prezidentas Gitanas Nausėda, kyla pagrįstas klausimas, ar už tokia publikacijos autoriaus saviraiškos laisvė jam gresia teisinė atsakomybė.


https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/arunas-valinskas-prezidente-jus-esate-apgailetinas-savimi-besigrozintis-mulkis-56-1589404



Pats autorius publikacijoje užduoda klausimą ir į jį atsako: „Taip ir matau, kaip karščiausi Nausėdos palaikytojai po tokios antraštės gauna aparpuolį ir kyla į kovą su reikalavimais sudeginti ant inkvizicijos laužo šių eilučių autorių, kreiptis į teismą dėl asmens garbės ir orumo įžeidimo, nes tokiais žodžiais yra žeminama Lietuvos valstybė ir menkinama prezidento institucija, rodoma nepagarba valstybės vadovui, kuris išrinktas VISOS lietuvių tautos, be to, vien dėl to nusipelno pagarbos. Iš kiekvieno. Nė velnio!”


Kokios demokratinės visuomenės vertybės - žmogaus teisės šiuo atveju susidūrė. Prezidentas turi konstitucinę teisę į savo orumą. Konstitucijos 21 straipsnis pripažįsta visų žmonių orumą kaip neliečiamą vertybę. Draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausme. Publikacijos autorius turi Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintą teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laivai reikšti. Konstitucija jo laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją neleidžia riboti kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesiderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ir socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija.


Norint rasti atsakymą į klausimą, kuriai teisei šiuo konkrečiu atveju Konstitucija suteikia didesnę vertę ar prioritetą, tenka atlikti šių dviejų susidūrusių konstitucinių teisių - Publikacijos autoriaus saviraiškos laisvės (vadinkime šiuo atveju ją žodžio laisve) ir Prezidento garbės ir orumo - konstitucinio balanso nustatymą.


Jei konstitucinių teisių susidūrimo balansą šiuo atveju nusvertų publikacijos autoriaus žodžio laisvė, jis būtų teisus sakydamas, kad jis turi teisę negerbti LR Prezidento ir viešai pareikšti, kad Prezidentas yra “mulkis”. Jei šį balansą nusvertų Prezidento orumas, tokiu atveju jis galėtų tikėtis, kad teisinėmis priemonėmis tokia žodžio laisvė būtų apribota.


Ką sako Lietuvių kalbos žodynas apie žodžio „mulkis“ reikšme? Tarp keliolikos reikšmių nurodomo ir tokios: „kvailys, žioplys, neišmanėlis“. Nekyla abejonių, kad šiuo atveju autorius, vertindamas Prezidento politinę veiklą, pareiškė savo nuomonę.


Ką sako konstitucija ir įstatymai apie LR Prezidento teisė į garbę ir orumą


Tiek Lietuvos baudžiamajame kodekse, tiek Administracinių teisės nusižengimų kodekse buvo specialios teisės normos, kurios draudė šmeižti ar įžeisti šalies Prezidentą. Jos buvo panaikintos.


Šiuo metu galioja tik LR administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 507 straipsnis. Valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimas Valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimas, reiškiamas raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo penkiasdešimt iki trijų šimtų eurų.


Pagal ANK 507 straipsnį administracinė atsakomybė kyla už valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą, reiškiamą raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu. Ši teisės norma skirta ginti valdymo tvarką, sudaryti teisines prielaidas atitinkamų institucijų tarnautojams ir pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas ir apsaugoti valstybės pareigūnų garbę ir orumą nuo pažeminimų, reiškiamų, be kita ko, žodžiais, įžeidžiančiu ar kitokiu elgesiu. Įžeidimu laikomi tokie pažeidėjo veiksmai, kuriais jis pareigas vykdančiam valstybės tarnautojui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse. Vertinant ANK 507 straipsnyje numatytą pažeidimą, svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, tai, ar jie tikrai buvo nukreipti į atitinkamą subjektą, kokie konkrečiai žodžiai buvo išsakyti, ar jais buvo siekiama įžeisti valstybės tarnautoją ar pareigūną, pažeminti jų orumą (Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-85-744/2021).


Taigi, Lietuvos demokratija pažengė ir nebelaikome, kad Prezidentas turi kokį nors specifinį ar didesnį orumą nei kiti valstybės politikai, pareigūnai, tarnautojai ar viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys.


Vadovaujantis Visuotine žmogaus teisių ir laisvės deklaracija visi žmonės yra vienodi savo orumu: 1 straipsnis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai. Tarptautiniame politinių ir pilietinių teisių akte susitarta, kad Valstybės, šio Pakto Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijoje skelbiamus principus visų žmonijos narių orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas, pripažindamos, kad šios teisės kyla iš prigimtinio žmogaus asmenybės orumo.


Taigi, nors ANK turime straipsnį, pagal kurį galėtų būti pradėta administracinio nusižengimo procedūra, jos pradėjimui būtinas prokuroro ar žurnalistų etikos inspektoriaus surašomas administracinio nusižengimo protokolas ar nukentėjusiojo asmens pareiškimas.


Dėl Prezidento kaip viešojo asmens statuso


Tiek Lietuvos teisės doktrinoje, tiek ir Lietuvos teismų praktikoje yra išskiriamos dvi viešųjų asmenų rūšys – ex officio (pagal pareigas) ir trumpalaikiai viešieji asmenys. Tiek viešieji asmenys ex officio, tiek trumpalaikiai viešieji asmenys yra skirtingo viešumo laipsnio. Skirtingas viešumo laipsnis lemia viešojo asmens garbės ir orumo bei autoriaus žodžio laisvės konstitucinių teisių balansą. Kuo aukštesnis viešumo laipsnis, tuo autoriaus įsikišimas į viešojo asmens garbę ir orumą demokratinėje visuomenėje vykstant diskusijai visai visuomenei svarbiais klausimais gali būti labiau šokiruojantis, įžeidžiantis ar stebinantis. Prezidentas, kaip valstybės vadovas yra par excellence viešais asmuo. T.y. jo viešumo laipsnis yra aukščiausias.


EŽTT yra pažymėjęs, kad visuomenėje asmens atliekamas vaidmuo ar funkcijos yra svarbus kriterijus, nustatant teisingą susikirtusių teisinių gėrių pusiausvyrą. Atsižvelgiant į tai, reikėtų skirti privačius asmenis ir asmenis, veikiančius viešoje erdvėje, tokius kaip politikos ar visuomenės veikėjai. Asmens žinomumo kriterijus analizuojamas kartu su publikacijos temos aspektu. Reikia skirti iš esmės publikacijas apie asmens privataus gyvenimo detales ir publikacijas apie faktus, kurie gali prisidėti prie diskusijos demokratinėje visuomenėje, kuri, pavyzdžiui, yra susijusi su politikų veikla šiems atliekant oficialias savo funkcijas (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 10 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Couderc ir Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją, peticijos Nr. 40454/07, par. 118, 2012 m. vasario 7 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Von Hannover prieš Vokietiją (Nr. 2), peticijų Nr. 40660/08, 60641/08, par. 63).


Taigi, LR Prezidentui tenka stotis į bendrą eilę su kitais politikais, valstybės tarnautojais ir pareigūnais, kurie yra pavadinti mulkiais, ir tikėtis garbės ir orumo gynimo. Tačiau ar pavyks apsiginti?


Kaip tokios nuomonės reiškimą vertiną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT)


Pagal kasacinio teismo išaiškinimus (čia ir toliau remiamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020 suformuota jurisprudencija asmens garbės ir orumo gynimo nuomonės reiškimo atveju) nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė taip pat pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Kasacinis teismas pabrėžė, kad asmens reiškiama nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, būti reiškiama sąžiningai bei etiškai, ja neturi būti siekiama įžeisti, pažeisti asmens garbę ir orumą, dalykinę reputaciją, nuslėpti ir iškraipyti faktus ir duomenis.

Tais atvejais, kai paskleidžiama pirmiau nurodytų kriterijų neatitinkanti, asmens garbę ir orumą žeminanti ar dalykinę reputaciją pažeidžianti nuomonė, tai padaręs asmuo pažeidžia CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrąją pareigą įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, taip pat pažeidžia ir bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tam tikrais atvejais tokios nuomonės paskleidimas, kai ji reiškiama tokiu būdu, forma ar priemonėmis, kurios akivaizdžiai žemina, menkina kitą asmenį, ir paskleidžiama tik turint tokį tikslą, gali reikšti ir ją skleidžiančio asmens piktnaudžiavimą teise reikšti nuomonę bei CK 1.137 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimą, pagal kurią draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai[1].

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 28 punktas).

Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad deliktine teise ginamas tikrumo interesas, kuris reiškia, kad asmuo tikisi išlikti tokioje padėtyje, kokioje yra (tikisi, kad padėtis neblogės). Deliktinės civilinės atsakomybės tikslas – grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum), kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019, 92 punk.)

Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad generalinio delikto (c.b. Nr. e3K-3-247-701/2020) teisės normos taikytinos ir tuo atveju, kai paskleidžiama šios nutarties 46 punkte nurodytų kriterijų neatitinkanti, asmens garbę ir orumą žeminanti ar dalykinę reputaciją pažeidžianti nuomonė, nes asmens, apie kurį nuomonė paskleidžiama, neturtinių teisių ir interesų, kaip ir turtinių teisių bei interesų, pažeidimas dėl tokios nuomonės paskleidimo atsiranda iš delikto, šis asmuo, teigiantis, kad buvo pažeista jo garbė ir orumas ar dalykinė reputacija, siekia atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, t. y., pavyzdžiui, siekia pripažinimo, kad paskleista atsakovo nuomonė yra nepagrįsta, kad šis ją paskleidė nesąžiningai, taip grąžinant ieškovą (jo viešą moralinį vertinimą) į padėtį, buvusią iki tokios nuomonės paskelbimo, ir turtinės bei neturtinės žalos, patirtos dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų, kompensavimo. Kasacinio teismo kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos gynimo, nustatęs, jog asmens teisės buvo pažeistos ne žinios, o nuomonės paskleidimu, jas gina ne CK 2.24 straipsnio, o CK 1.137, 6.263 straipsnių pagrindu, taikydamas civilinę deliktinę atsakomybę ir (arba) kitus ieškovo pasirinktus pažeistų jo teisių gynimo būdus, be kita ko, pažeidimo pripažinimą (t. y. pripažinimą, kad paskleista nuomonė žemina asmens garbę ir orumą ar dalykinę reputaciją).

Taigi, kasacinis teismas šiuo atvejų tirtų ar publikacijos autorius elgėsi sąžiningai ir rūpestingai pareikšdamas savo nuomonę, kuri per se yra įžeidi. Sąžiningumas ir rūpestingumas būtų vertinamas atsižvelgiant į tai: (i) ar nuomonė pareikšta etiškai, laikanti VIĮ, Visuomenės informavimo etikos kodekso, (i) į kritikuojamo asmens veiksmų ir pasisakymų provokatyvumą, paties naudojamą retoriką.



Kaip tokios žodžio laisvės atvejus nagrinėja tarptautiniai teismai


Būtų nepagrįsta manyti, kad tokio aštrumo žodžio laisvės pasireiškimas yra unikalus įvykis ir niekas niekada taip ar panašiai viešojoje erdvėje nėra pavadinęs kitų valstybės vadovų. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) yra išsprendęs bent kelias panašaus pobūdžio bylas ir pasisakęs kaip jis šiuo atveju atlieka dviejų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintų teisių (asmens orumo ir žodžio laisvės) balanso nustatymą.


EŽTT byla Oberschlick v. Austriją (1997). Austrijos savaitraštyje Forum paskelbtoje publikacijoje žurnalistas ir rašytojas Oberschlick apie Austrijos laisvės partijos vadovą ir tuometinio Karintijos žemės vadovą Jurgeną Haiderį pareiškė, kad J.Haider yra „idiotas, o ne nacis“. Tokia nuomonė buvo pareikšta kaip reakcija į J.Haiderio išsakytą poziciją dėl II pasauliniame kare dalyvavusių SS ar kitų Vokietijos karių heroizavimo, jų kaip kovotojų už taiką ir laisvę bei jų indėlio į šiuolaikinės Austrijos demokratiją vertinimo. Už tokį išsireiškimą rašytojas buvo nuteistas pagal Austrijos baudžiamąjį kodeksą paskiriant baudą. Rašytojas kreipėsi į EŽTT. Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad žodis „idiotas“ nebuvo savitikslis, kuriuo siekta tik įžeisti. Jo tikslą teismas įvertino kaip rašytojo siekį atkreipti visuomenės dėmesį kokie visuomenės pasipiktinimą sukeliantys pareiškimai apie SS karius buvo išsakyti paties J.Haiderio. Šiuo atveju EŽTT pabrėžė, kad J.Haideris buvo ne tik Karintijos žemės valdytojas, bet ir potencialus kandidatas į Austrijos kanclerio postą. Teismo vertinimu žodis „idiotas“ buvo nukreiptas nė prieš J.Haiderį asmeniškai, bet prieš tai ką jis sakė apie SS karius. Teismas konstatavo, kad Konvencijos 10 straipsnis gina ne tik „informaciją“ ir „idėjas“, kurios yra palankiai priimamos, bet ir tokias, kurios yra įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. EŽTT konstatavo, kad nuomonės reiškimo atveju teismas turi vertinti ne konkrečią frazę ar žodį, o visą publikacijos kontekstą ir aplinkybes, kuriomis ši publikacija buvo parašyta. EŽTT pabrėžė, kad J.Haiderio pasisakymas apie SS karius, kaip apie kovotojus už taiką ir laisvę bei jų indėlį į šiuolaikinės Austrijos demokratiją, buvo provokatyvus ir todėl iššaukė griežtas reakcijas. EŽTT nusprendė, kad nuteisiant rašytoją už minimą išsireiškimą Austrija pažeidė Konvencijos 10 str.


EŽTT byla Colombani v. Prancūziją (2002). Prancūzijos svaitraštyje Le Monde buvo paskelbta, kad Marokas yra šalis lyderė kanapių eksporte, o karalius Hasanas ir šio eksporto globėjas. Maroko karalius oficialiai kreipėsi į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją ir pareikalavo pradėti baudžiamąjį procesą prieš Le Monde vyr. redaktorių Colombanį ir jo kolegas pagal Prancūzijos baudžiamąjį kodeksą, kuriame buvo numatyta atsakomybė už užsienio valstybių vadovų šmeižimą. Apeliacinės instancijos teismas Colombani nuteisė paskiriant baudą. Colombani kreipėsi į EŽTT. Teismas konstatavo, kad Prancūzijos įstatymas, pagal kurį yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės vadovų įžeidimą, t.y. jų teisės yra ginamos specialiuoju įstatymu, taip suteikiant šiems asmenims teisinę privilegiją kitaip nei kitiems asmenims gintis nuo kritikos, neatitinka modernios demokratijos principų ir žmogaus teisių turinio. EŽTT nusprendė, kad nuteisiant vyr. redaktorių Prancūzija pažeidė Konvencijos 10 str. Taip buvo užkirstas kelias dviejų standartų žmogaus teisių gynimo taikymui.



EŽTT byla Eon v. Prancūziją (2013). Žemės ūkio parodoje 2008 m. Paryžiuje nepatenkintas Prancūzijos Prezidento N.Sarkozy veikla ūkininkas atsisakė jam paduoti ranką. Prezidentas, atitraukdamas savo ranką, pasakė: “get lost, you prick” („dink, apgailėtinas bukagalvi“ – A.Š. vertimas). Visuomenės veikėjas Herve Eon per viešą renginį, kuriame dalyvavo Prancūzijos Prezidentas, iškėlė plakatą su analogišku išsireiškimu. Nors Prancūzijos Prezidentas už savo frazę, išsakytą ūkininkui, buvo pasmerktas tik viešosios nuomonės reiškėjų, H.Eon buvo nuteistas pagal įstatymą, draudžiantį įžeisti Prancūzijos Prezidentą. H.Eon buvo nuteistas paskiriant 30 eurų baudą. Prancūzijos teismas tvirtino, kad P.Eon tikslas buvo įžeisti Prezidentą. H.Eon kreipėsi į EŽTT. Teismas konstatavo, kad Prancūzijos Prezidento garbė ir orumas ginami pagal laikmečio ir demokratijos reikalavimų neatitinkantį įstatymą ir Prancūzija neįrodė, kad H.Eon buvo socialinis poreikis apriboji jo saviraiškos laisvę. Teismas rekomendavo baudžiamojo kodekso priemones pakeisti civilinės atsakomybės priemonėmis. Teismas taip pat konstatavo, kad baudžiamosios teisės priemonėmis yra siekiama žurnalistų ir kitų viešosios nuomonės reiškėjų įbauginimo vykstant viešiesiems debatams apie visai visuomenei svarbius įvykius ir reiškinius (chilling effect).



Ar LR Prezidentas išprovokavo aštrią kritiką


Taigi, tiek Lietuvos, tiek tarptautinių teismų jurisprudencijoje viešųjų asmenų par excellence garbės ir orumo pažeminimas yra pripažįstamas teisėtu tais atvejais, kai viešieji asmenys savo veikla ar viešais pareiškimas išprovokuoja tokius įžeidimus.


Stebint LR Prezidento politinę veiklą galima pagrįstai vertinti, kad dalis jo politinių išsireiškimų yra provokatyvūs. Bent dalis visuomenės, žurnalistų jo politinę veiklą vertina itin kritiškai. Dalis tokių pavyzdžių nurodoma ir autoriaus publikacijoje: (i) „Pasakyti, kad Vyriausybė sąmoningai žlugdė prezidento iškeltą 70 proc. paskiepytų tikslą, tas pat, kaip apkaltinti ministrų kabinetą sabotažu. Maža to, tai kaltinimas, kad Vyriausybė sąmoningai veikė taip, kad kuo mažiau paskiepytų, kad kuo daugiau mirtų ir kad kuo labiau pakenktų aukšto ir gražaus gerovės valstybės kūrimui. Mulkio pezėjimai, dėl kurių net nekyla noras prašyti įrodymų“; (ii) „Mieli skaitytojai, ar pamenat, kaip per „Baltijos kelio“ jubiliejaus minėjimą prezidentas kalbėjo ne tiek apie šio išskirtinio įvykio reikšmę ir istorinį kontekstą, o apie tai, kaip jis pasipiršo Dianai?“; (iii) „Prezidente, o kas jums trukdo tai padaryti? Antivakserių restoranai, kuriuose pietaujate? Ar vis labiau aiškėjantis noras bet kokia kaina susirasti savo vietą valstybėje, rinkėją ir gauti dar vieną kadenciją?“.


Yra ir kitų, autoriaus publikacijoje nepaminėtų LR Prezidento provokuojančio elgesio pasireiškimų. Matyt, viena iš didžiausių kontroversijų sukėlęs LR Prezidento viešas pareiškimas spaudos konferencijoje, kad jis neskaito spaudos, nes jam žurnalistų darbas nėra reikalingas, jis gali kalbėtis su žmonėmis tiesiai. Pasaulyje nerasime daug demokratinių valstybių vadovų, kurie viešai pažemintų visą žurnalistų gildiją. Paprastai civilizuotų valstybių vadovai supranta ir pripažįsta bei palaiko poziciją, kad žurnalistai, žiniasklaida demokratinėje visuomenėje yra esminė grupė, užtikrinanti visuomenės ir atskiro žmogaus interesą būti informuotai apie svarbiausias šalies įvykius ir reiškinius. Strasbūro žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje yra dažnai primenama, kad žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra esminis, o žurnalistai atlieka „watch dog“ (sarginio šuns) vaidmenį. Žurnalistų bendruomenė tokį viešą Prezidento pareiškimą priėmė kaip viešą įžeidimą jų profesijai.


Prezidentas savo politiniais pareiškimais ne kartą pats sukūrė dviprasmišką įspūdį dėl jo pozicijos kovojant su COVID-19 pandemija.


Dėl publikacijos prisidėjimo prie viešųjų debatų visai visuomenei svarbiais klausimais ir jos konteksto


Pačioje publikacijoje nepavyko aptikti kokių nors naujų minčių ar įžvalgų apie LR Prezidento veiklą, kurios ankščiau nebūtų paskelbtos kitų autorių. Čia tik pridėtas LR Prezidento dalies politinės veiklos vertinimas, jį pavadinant mulkiu. Šis žodis publikacijoje yra pakartotas 6 kartus. Publikacijoje yra nurodomi jos autoriaus minimi argumentai, kodėl LR Prezidentas yra mulkis. Nebūtų pagrįsta vertinti, kad autorius nepasirūpino savo nuomonės pagrindimo argumentais ir faktais.


Taigi. Labai tikėtina, kad pats LR Prezidentas G.Nausėda savo politiniais pasisakymais ir veiksmais išprovokavo jo veiklos kritikus ir todėl jo atžvilgiu pareikšta aštri ir įžeidžianti kritika, neetiškai pareikšta nuomonė yra saugoma mūsų Konstitucijos ir Konvencijos. Būtų nepagrįsta tvirtinti, kad publikacija neprisidėjo prie viešųjų debatų visai visuomenei svarbiais klausimais.


Priskiriant autoriaus publikaciją prie svarbių viešųjų debatų visai visuomenei svarbiais klausimais (aukščiau nurodytoje teismų jurisprudencijoje pripažįstamas teisinis pagrindas suteikti didesnė svorį tokiai saviraiškos laisvei) tenka vertinti ką reiškia Prezidento viešas prisipažinimas, kad jis neskaito spaudos. Jau minėta, kad tai yra tiesioginis įžeidimas sunkiai rinkos ir naujų technologijų sąlygomis, įsigalint facebook ir google dominavimui, dirbančiai žurnalistų gildijai. Bet tai nėra tik įžeidimas, kuri išgirsti iš politikų nepriklausomi žurnalistai yra įpratę.


Tai reiškia dar daugiau. Prezidentas, atsisakęs skaityti kritišką jo atžvilgiu spaudą, pasirinkęs bendravimą su jį sudievinančiais asmenimis, pasmerkė save neklystamumui. Prezidentas atsisakė girdėti ir dalyvauti visuomenės debatuose apie visai visuomenei svarbius klausimus. Atsisakė išgirsti kritiką, pasirinko liaupses. Tenka grįžti prie John Stuart Mill argumentų, išdėstytų jo veikale „Apie laisvę“[2]. J.S.Mill atsisakymą dalyvauti debatuose, vengimą išgirsti kitą nuomonę laikė dideliu pavojumi visuomenei: „Kliudymas reikšti ar išgirsti nuomones yra žmonijos apiplėšimas. Jeigu nuomonė teisinga, atimama galimybė pakeisti klaidą tiesa. Jeigu nuomonė klaidinga, prarandama beveik tokia pat vertinga galimybė aiškiau suvokti ir gyvai pajusti tiesą, kurią sukuria pastarosios susidūrimas su klaida. Bet koks nuomonės tildymas, ar atsisakymas ją girdėti reiškia neklystamumo prielaidą. Protas yra viso to, dėl ko žmogus gerbiamas kaip intelektuali ar protinga būtybė, šaltinis. Žmogus sugeba taisyti savo klaidas per diskusiją ir patyrimą. Vien patyrimo nepakanka. Reikia diskusijos, kuri parodytų, kaip dera interpretuoti patyrimą. Klaidingos nuomonės ir įpročiai pamažu nusileidžia faktui ir argumentui, bet norint, kad faktai ir argumentai paveiktų protą, jie turi būti jam pateikti.,<..> Pražūtingas žmonių polinkis liautis mąsčius apie dalyką, kai nustojama juo abejoti, yra pusės jų klaidų priežastis. Vienas iš šiuolaikinių autorių yra taikliai pasakęs, kad galutinė nuomonė giliai įminga. Būtinybė aiškinti tiesą ir ją ginti nuo priešininkų labai padeda protingai ir gyvai ją suvokti. “


Vadovaujantis šia J.S. Mill nuomonės reiškimo ir jos gynimo filosofija, išsakyta prieš beveik du šimtmečius, yra sukurta vakarų demokratijų socialinė ir intelektualinė gerovė. Prezidentas pradėjo savo politinę karjerą pažadėdamas siekti gerovės valstybės. Tačiau jo užsidarymas aukštame arogancijos bokšte jos neleidžia siekti. Prezidentas nesivargina visuomenės net supažindinti su savo planu ar nuomone, kai jis pažadėtos gerovės planuoja siekti. Nebent pažadas tebuvo tuščias rinkiminis šūkis. Tikėtina, kad publikacijos autorius išreiškė savo emocinę būseną tuo akivaizdžiai pasipiktinęs.


Autoriaus publikacijos kokybę sumenkina jo nepagarba kitiems autoriams, kurie ankščiau yra išsakę mintis, kurios buvo panaudotos publikacijoje. Autorius savo publikacijoje naudoja kitų autorių citatas ir jų autorystės nenurodo: “Bet atminkite – galima visą gyvenimą mulkinti vieną žmogų. Galima vieną kartą apmulkinti visus žmones. Bet negalima VISĄ laiką mulkinti VISŲ žmonių! O jūs vis dar tuo tikite, štai TODĖL jūs ir esate MULKIS!” Ši išmintis (kaip ir kelios publikacijoje išsakytos kitos) nepriklauso jos autoriui. Šios citatos autorius yra JAV Prezidentas J.A. Lincoln.


Dėl žiniasklaidos laisvės


Po publikacija pasirodę anoniminių komentatorių kaltinimai naujienų portalui, kurio paskelbta autoriaus publikacija, rodo jo nesąžiningumą bei asmeninį suinteresuotumą skelbti tokio pobūdžio provokatyvias publikacijas, siekiant sulaukti lankytojų dėmesio, yra vertinti kritiškai. Demokratinėje visuomenėje laisva žiniasklaida veikia nepriklausomai ir jos visa veikla nėra finansuojama biudžeto lėšomis (Išskyrus visuomeninį transliuotoją LRT). Privati žiniasklaida turi ekonominį interesą pritraukti skaitytojų ir jis yra pagrįstas žiniasklaidos verslo modeliu demokratinėje visuomenėje. Tik todėl demokratinėje visuomenėje turime nepriklausomas žiniasklaidos priemones.



Išvados


1. Prezidentas yra viešasis asmuo par excellence. T.y. niekas kitas valstybėje neturi tokio viešumo laipsnio kaip šalies vadovas. Todėl jam tenka susitaikyti su tuo, kad vertinant jo politinę veiklą, jis bus aštriai kritikuojamas.


2. Prezidentas, itin dviprasmiškai ir provokuojančiai elgdamasis tam tikrų visuomenės grupių atžvilgiu, negali tikėtis, kad nesulauks itin kritiškos reakcijos.


3. Publikacijos ar viešų pareiškimų autoriui pateikus jo pagrįstą pasipiktinimą sukėlusią Prezidento poziciją viešo intereso klausimais, autorius turi teisę aštriai kritikuoti Prezidentą.


4. Publikacijos autorius pateikė argumentus, kodėl jis Prezidento negerbia, itin kritiškai vertina jo politinę veiklą ir viešus pareiškimus, kodėl vadina mulkiu. Argumentai yra susiję su Prezidento politiniu elgesiu ir pasisakymais, itin provokuojančiais atskiras demokratinės visuomenės grupes.


5. Nors paskelbta publikacija savo originaliu turiniu nėra didelės vertės viešajam diskursui visai visuomenei svarbiais klausimais, tačiau ji neabejotinai padėjo atkreipti didelės visuomenės dalies dėmesį į Prezidento politinę veiklą ir viešus pasisakymus, kurie gali būti vertinami nevienareikšmiškai.



Advokatas, Vilniaus universiteto partnerystės profesorius dr. Algimantas Šindeikis

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-701/2020. Teismų praktika. 2020, 54, p. 24-52 [2] John Stiuart Mill. On Liberty. 1859.





Peržiūrų: 530