Šiandien Maskvoje atsisveikinama su Michailu Gorbačiovu.
Mirus M.Gorbačiovui Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė visa eilė pirmo ir vienintelio Sovietų Sąjungos prezidento politinių vertinimų. Tokius vertinimus pateikė ir mūsų valstybės politikai. Tiek aktyvūs, tiek baigę savo kadencijas. M.Gorbačiovo veiklos vertinimų apibendrinimų sekoje: „nusikaltėlis, sovietų sąjungos griovėjas, milijonų išlaisvintojas, melo ir prievartos imperijos naikintojas...<...>“, vyrauja ir užima pirmą vietą jo vertinimas kaip nusikaltėlio.
Griežtų M.Gorbačiovo politinio palikimo vertintojų poziciją apibendrina Krašto apsaugos ministro pozicija, paskelbta jo facebook paskyroje: „Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus Vilniuje, Tbilisyje, Alma Atoje, Baku ir kituose miestuose. Atgailos nebuvo. Tai toks prisiminimas, nors apie mirusius kalbama gerai arba nieko. Na ne šį kartą. Vienintelis finalinis pliusas – pasirašė Sovietų Sąjungos kapituliaciją“.
M.Gorbačiovas nėra nuteistas jokiame teisme. Nors buvo bandyta. Bet nesėkmingai. Dėl įvairių priežasčių. Tiek procesinio pobūdžio, t.y. Rusijos federacijai atsisakius teikti teisinę pagalbą kaltintojams ir pačiam kaltinamajam neatsakant, tiek materialaus pobūdžio – trūkstant akivaizdžių įrodymų, kad M.Gorbačiovas prisidėjo prie išsivadavimo judėjimo didvyrių mirčių.
Kaip žinia mūsų Konstitucijoje (31 ir 109 str.) yra nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Bet Lietuvos politika yra tik politika. Konstitucijos vertybės mūsų politikams dažnai nėra priimtinos. Ypač tais atvejais, kai tos vertybės nesutampa su politikų asmeniniais interesais. Konstitucijos ar teisės, jos viršenybės principo plačiąja prasme mūsų politikai nei pripažįsta, nei akceptuoja kaip neginčijama demokratijos vertybę.
Matyt, jau nebesužinosime įsakė ar neįsakė M.Gorbačiovas žudyti taikius protestuotojus. Teisybės ir pagarbos mirusiajam dėlei reikia atkreipti dėmesį į tai, ką apie šiuos įvykius ir savo dalyvavimą juose sakė ir liudijo pats M.Gorbačiovas. Jis praėjusios savaitės Laisvės radijo (svoboda.org) paskelbtame jo daug metų prieš jo mirtį interviu nurodė, kad jis, sužinojęs apie šiuos įvykius (inter alia 1991 m. sausio 13 d. įvykius Vilniuje), reikalavo iš generolo D.Jazovo pasiaiškinti, o jam atsakius, kad čia savaliauja vietinis Vilniaus karinis garznizonas, įsakė juos nedelsiant nutraukti.
Mirus paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui, Vilniaus miesto apylinkės teismas nutraukė civilinę bylą dėl jo atsakomybės už Sausio 13-osios įvykius. Sovietų sąjungos prezidentas, gali būti savo veiksmais ar neveikimu prisidėjęs prie Vilniuje per sausio 13-osios įvykius žuvusių, kurių artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu dėl patirtos žalos atlyginimo, mirčių. Tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas gali būti atsakovų civilinėje byloje, panašiai kaip atsako valstybės tarnautojai už savo neteisėtus veiksmus ar dar privačių bendrovių darbuotojai, jei pavyksta įrodyti jų atsakomybę inter alia pagal darbo santykius reglamentuojančius įstatymus.
Teismas nutraukė bylą, kadangi pagal mūsų civilinio proceso kodekso 419 str. yra nustatytas tiek vienas atvejis darbo bylose kai mirus atsakovui toks teisių perėmimas yra galimas. T.y. darbuotojo procesinis teisių perėmimas galimas tik dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.
Nors byla dar nepasibaigė, tikėtina, kad Lietuvos teismai Lietuvos civilinio proceso kodekso esant straipsniui, numatančiame galimybes dėl teisių perėmimo, sakoma, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, o viena iš tokių priežasčių yra fizinio asmens mirtis, teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas, procesinių teisių perėmimo šioje byloje nepripažins.
Nebus nei sąžininga, nei teisinga, jei Sausio 13 – osios žuvusių didvyrių artimiesiems nebus atlyginta jiems padaryta žala. Bet šios žalos atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas ir kitaip. Tokia žala turėtų būti atlyginta mūsų valstybės. O atlyginta žala pridėta prie bendros mūsų sąskaitos, kuri turi būti pateikta Sovietų sąjungos teisių perėmėjai – dabartinei Rusijai. Labai tikėtina, kad tokią galimybę turėsime, jei rimtai dirbsime, po Ukrainos galutinės pergalės prieš Rusiją. Jei Lietuvos valstybėje yra mokamos valstybinės pensijos net ir sovietmečio, ir mūsų išsivadavimo kolaborantams, lėšų turi atsirasti iš išsivadavimo kovų didvyrių artimiesiems.
Dabartinio pasaulio tironai, inter alia Kremliaus kleptokratas, rusofašizmo lyderis V.Putinas, M.Gorbačiovo reformų sukeltas pasekmes mato kaip savo valdomos dabartinės rusofašistinės imperijos griuvimo grėsmės įstorinę pamoką. Čia ir slypi jų didžiausios neapykantos M.Gorbačiovui priežastis – asmeninė pabaigos baimė.
M.Gorbačiovo politinė lyderystė tuometinėje sovietų sąjungoje, kuri buvo tautų kalėjimas ir blogio imperija, apraizgyta melu ir prievarta, pradėjo šimtų milijonų išsilaisvinimą ir leido gyventi saugesniame pasaulyje, pabaigė šaltąjį karą. Tai gerai suprantame šiandien, kai Rusijos imperija vėl grįžo į gūdžiausius sovietų imperijos laikus ir vėl tapo didele grėsme pasauliui, savo žiaurumu siekdama pralenkti tuometinę sovietų imperiją.
Nors pat M.Grobačiovas nei norėjo, nei numatė sovietų imperijos iširimą ir jos pabaigą, bet jo glastnost ir perestroika politika pradėjo ir nulėmė imperijos žlugimą ir mūsų išsilaisvinimą. Negalime atsisakyti matyti ir blaiviai žvelgti į matyti tai, kad 1989 – 1990 m. prasidėjęs antikomunistinis išsivadavimas rytų ir centrinėje Europoje įvyko, priešingai nei 1956 m. tuometinėje Čekoslovakijoje ar 1968 Lenkijoje, ir todėl, kad M.Gorbačiovas neturėjo ir nepanaudojo savo politinės valios tam, kad krauju užgniaužti šiuos išsivadavimo judėjimus, nors tokias galimybes režimo kontroliuojamos kariuomenės vadas turėjo. Branduolinio nusiginklavimo pradžia ir leidimas susivienyti Vokietijai taip pat yra M.Gorbačiovo politinis palikimas Europai. Kaip ir jam 1990 m. skirtos Nobelio taikos premijos paaukojimas Maskvoje įkurto dienraščio Novaja Gazeta leidybai. Šio laikraščio vyr. redaktorius Dmitry Muratov buvo apdovanotas Nobelio taikos premija 2021 m.
Keistas ir mūsų noras priversti Vakarus pamatyti M.Gorbačiovą kaip nusikaltėlį, o ne milijonų europiečių išlaisvintoją nuo komunizmo žiaurumų. Toks mūsų politikų noras tik parodo, kad nors ir esame pasaulio demokratijų elitinių NATO ir ES klubų narys, bet savo sąmonėje vis dar tebesame gūdi provincija, siekdama pasaulį matyti įstoriją tik per mūsų kančios prizmę.
Sumenkindami M.Gorbačiovo politinį palikimą mūsų laisvei bei nepriklausomybei, Lietuvos politikai tikisi atrodyti didesni ir reikšmingesni sovietų imperijos griuvimo fone. Pabrėžti savo asmeninį vaidmenį ir bandyti įtikinti visuomenę, kad ne M.Gorbačiovo, o jų veiksmai nulėmė sovietų imperijos žlugimą ir mūsų išsilaisvinimą. Tai nėra tiesa, bent jau visa tiesa.
Jei M.Gorbačiovas gali būti vadinamas nusikaltėliu, tai kaip turi būti vadinamas V.Putinas?
Atsisakymas į pasaulį ir savo vietą jame žvelgti ne iš provincialo, o iš pasaulio piliečio pozicijos kelia grėsmę mums patiems bei mūsų ateičiai. Tik atviras, blaivus ir visas gyvenimo spalvas, o ne tik praeities skausmuose ar praeities žygdarbiuose užstrigęs ir apmiręs, žvilgsnis, leidžia drąsiai ir energingai žengti į priekį ir matyti šio žengimą perspektyvą sugebant realistiškai vertinti tiek save, tiek pasaulį ir rasti pasaulyje jį praturtinančią ir papildančią Lietuvos vietą.
P.S. Ciatata iš iš M.Gorbačiovo kalbos jam įteikiant Nobelio taikos premiją 1991 m. birželio 5 d. Osle: "Gyvenimas kur kas turtingesnis ir sudėtingesis už pačius tobuliausius planus, kaip jį padaryti geresnį."
https://www.nytimes.com/2022/09/03/world/europe/mikhail-gorbachev-russia-funeral.html
Comments