Kodėl korupcijos byla dar nesubliuško ir apskritai negali subliūkšti!



(inter alia atsakymas gerb. kolegai G.Bartkui, kuriam pritariu dėl teismų nepriklausomumo, bet negaliu sutikti, kad byla subliuško ar visuomenės lūkesčiai byloje buvo iškelti per aukštai)



Pirma, demokratinėje valstybėje apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje (ypač kurupcijos) byloje teisme nėra vienintelis nuosprendis, kuris ką nors pakeičia pačioje visuomenėje. Teisinėje valstybėje teismas kaltinamųjų (išteisintųjų) veiksmus vertina tik konkrečios kaltės, pagal veiksmų padarymo metu, galiojusią baudžiamąja teisę, buvimą ar nebuvimą (Ir tai yra gerai, nes teisinėje valstybėje kitaip ir būti negali), o bausmė visiems gali būti paskirta tik pagal galiojantį įstatymą, bylos duomenys vertinami ir pripažįstami įrodymais inter alia tik vadovaujantis in dubio pro rei principu, t.y. jei jie neaiškūs, prieštaringi – asmuo privalo būti išteisinamas (taip yra ne visada, čia daug nulemia asmeninis teisėjo vidinis įsitikinimas ar įrodymai aiškūs ar ne, kuo teisėjas rimčiau žiūri į savo darbą ir atsakomybę tuo jis labiau pagrindžia savo vidinį įsitikinimą byloje esančiais duomenimis). Jei toks išteisinamasis nuosprendis liks galioti ir po aukštesniųjų teismų jo patikros, jokios mūsų teisinės sistemos kompromitacijos nebus. Tačiau visuomenę pasiekus bylos duomenims apie politikų ir verslo „bendradarbiavimą“, kuris nors ir neužtraukė baudžiamosios atsakomybės, dalis mūsų valstybės konstitucinių tikslų šioje byloje yra pasiekti. Net ir iš tų duomenų, kuriuos visuomenė sužinojo kaip veikė išteisintieji asmenys, kurių pirmosios instancijos teismo vertinimu neužtenka pagrįsti kaltintų asmenų kaltę, visuomenė turės daug ir realios naudos.


Antra, korupcijos byla gali nepasibaigti apkaltinamuoju nuosprendžiu, net jei yra neginčijamai nustatyta, kad vieni bylos personažai pinigus davė, kiti – juos priėmė. Ir ne tik todėl ką sako pirmos instancijos teismas, t.y. kad nėra įrodymų, kad pinigus davė už tai ką prokuroras nurodo kaltinamajame akte, o juos davę sako, kad davė politinės partijos veiklai (veika nekriminalizuota jos padarymo metu), o gavęs, - kad nekilnojamo turto verslui (apskritai nekriminalizuota), o kad dėl kitko buvo susitarta teismas nemato duomenų. Bet ir todėl, kad Lietuvos baudžiamosios teisės doktrina yra grynojo pavidalo teisinis pozityvizmas (turi būti aiškus įstatymo, tokius veiksmus jų padarymo metu priskiriančius prie nusikalstamų veikų, grynasis teisinio pozityvizmo pavyzdys – net ir Adolfas Hitleris negalėtų būti nuteistas už jo nacionalsocialistų partijos veiksmus tuometinėje Vokietijoje, nes tuo nebuvo aiškaus įstatymo, kuris draustų tokią veiklą). Yra mitas, kad teismui narpliojant atskirus įrodymus ir kiekvieną jų paneigiant, teismas negali (dažnai savo pasirinkimu teismas tai daro) matyti jų visumos, t.y. nevertinti visų kartu. Apeliaciniam ir Aukščiausiajam teismams dar teks pasisakyti ar toks bylos duomenų vertinimas atitinka mūsų baudžiamojo įstatymo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir ar tikrai byloje nustatytas pinigų cirkuliavimas tarp išteisintųjų nėra ir pagal tuo metu galiojančias baudžiamojo kodekso nuostatas nusikalstama veikia, pavyzdžiui ar pinigų davimas negalėtų būti vertinamas kaip davimas už ateities politinę įtaką įtakingiems asmenims, jei teismo vertinimu visgi nėra priežastinio ryšio tarp ankstesnių politikų veiksmų ir pinigų perdavimo. Čia dar teks rimtai padirbėti Apeliaciniam ir Aukščiausiajam teismams, nustatant baudžiamojo kodekso straipsnių nusikaltimų sudėtis. Inter alia ir išspręsti tuos prieštaravimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pinigus gavęs juos skolinosi nekilnojamo turto verslui, o paskolinęs – kas partijos veiklai.


Trečia, visuomenė negali būti kaltinama neraštingumu ar neišprusimu, jei turėjo (tikiuosi ir tebeturi) lūkesčius, kad politikai ir verslo atstovai, suėję į prekinius piniginius santykius, ankščiau ar vėliau bus nubausti. Priešingai, jei visuomenė tokių lūkesčių neturėtų, tada ji galėtų būti kaltinama kvailumu, atsilikimu ir susitaikymu, taip, kaip šiandien gali būti kaltinamos Rusijos ar Baltarusijos visuomenės, nesipriešinančios savo diktatorių daromiems nusikaltimams tų visuomenių vardu. Ne visuomenės kaltė, kad akivaizdiems politikų ir verslo finansinio bendradarbiavimo faktams (nepaneigus jų net teismui), tokie veiksmai pagal tuo metu (2016 m. galiojusį BK) nebuvo priskirti nusikalstamoms veikoms (tai dar patikrins aukštesnių instancijų teismai). Kas atsako už tai, kad nebuvo tokios veikos laiku kriminalizuotos: (i) politikai, priimantys įstatymus ir neturintys intereso jas kriminalizuoti; (ii) teisininkų profesionalų bendruomenė, turinti galimybes ir būdus teikti tokius pasiūlymus politikams.


Ketvirta, ar dabar jau gali būti kaltinami prokurorai, kad kažką ikiteisminiame tyrime padarė ne taip. Ne negali, nes : (i) ar jie kažką padarė taip ar ne taip, dar vertins aukštesnieji teismai, (ii) jei matę ir girdėję pinigų cirkuliaciją tarp verslo ir politikos būtų į tai nekreipę dėmesio ir patys nusprendę nepradėti ikiteisminio tyrimo, nusprendę, kad čia vsio zakonno, tai kokie jie tada laisvos demokratinės valstybės nepriklausomi prokurorai. Nepamirškime, kad pagal mūsų Konstitucijos 109 str. teisingumą vykdo tik teismai, dalį kovos su korupcija tikslų prokurorai pasiekė – visuomenė sužinojo apie bylos personažų teisėkūros veiksmus, kol kas pirmos instancijos teismo vertinamus jų padarymo metu kaip nepažeidžiančius tuo metu galiojančių baudžiamojo kodekso nuostatų.


Penkta, net jei nuosprendis nebus pakeistas aukštesnių instancijų teismuose, neteisinga tvirtinti, kad byla subliuško, nes net iš išteisinamojo nuosprendžio bylos duomenų pagarsinimo visuomenė gavo neįkainuojamą informaciją kaip veikė bylos veikiantieji asmenys – išteisintieji politikai ir verslininkai. Tas minimalus rezultatas – visuomenė žinios kaip veikė šie asmenys, kurių veiksmai pagal tuo metu galiojantį baudžiamąjį kodeksą nėra nusikaltimas, t.y. kokiuose asmeniniuose ir verslo santykiuos buvo politikai ir verslininkai. Šiuos santykius ir teismas išteisinamajame nuosprendyje įvardijo kaip nederamus, netinkamus ir neskaidrius. Tai pranešimas visuomenei apie bylos veikiančiuosius asmenis, kurie tikėtina išlaikys savo įtaką tiek politikoje, tiek versle dar ilgus metus. Teismas, nurodymas, kad pagal vėliau įsigaliojusius baudžiamojo kodekso straipsnius, tai jau būtų vertinama kaip baudžiamoji atsakomybė – tai nėra pagrindo juo pripažinti kankiniais ar visiškai švariais, tai galioja tik jų veikimo laikotarpiu, Lietuvos baudžiamais kodeksas nebuvo toks efektyvus kovoje su korupcija, kaip šiandien. Todėl išteisintieji, sulaukę viešumo ir pagrįsto visuomenės ar jos dalies pasmerkimo, negali tikėtis, kad bus pripažinti teisingumo vykdymo kankiniais.


Šešta, Lietuvos Teisėjų tarybai vertėtų žinoti, kad tokio masto korupcijos (ne tik korupcijos, pavyzdžiui policijos pareigūnų veiksmai nužudant sulaikomą asmenį) bylų nagrinėjimą JAV teismai transliuoja visuomenei tiesiogiai. Taip pasiekiami keli rezultatai: (i) visuomenė pati mato kokie duomenys yra gaunami tokioje byloje, (ii) mato kaip apklausiami kaltinamieji (išteisinamieji) ir ką jie sako, (iii) patys mato, kuo ir kaip asmenys yra kaltinami, (iv) todėl visuomenė pati gali nuspręsti ar jais tiki ar ne bei mato kuo vadovaujasi teismas priimdamas nuosprendį. Tenka priminti, kad teismas iki šiol nepaskelbė savo nuosprendžio rašytine forma. Tai, kad paskelbtas dalies nuosprendžio vaizdo įrašas yra žurnalistų, o ne teismo nuopelnas. Belieka stebėtis bylos baigties komentatorių, nesusipažinusių su visu nuosprendžiu, gausa.


Septinta, ir advokatas ne visada turi džiaugtis išteisinamuoju nuosprendžiu, t.y. prokuroro pralaimėjimu ir jau vien dėl asmenų išteisinimo fakto kalbėti apie nepriklausomą ir nešališką teismą. Juolab tik po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo. Politinė korupcija yra tai, kas visus mus padaro korumpuotais arba nebyliais pritarėjais, o mūsų valstybę ir jos Konstituciją paverčia teisine fikcija, nes joje įstatymai priimami ir taikomi ne visuomenės, o jos dalies interesais. Tokioje valstybėje ir advokatui nėra daug ką veikti, nes nulems ne jo žinos ir teisės išmanymas, o kiti dalykai. Todėl džiaugtis nėra kuo. Kolegos pozicija, kad yra sunku nustatyti kas yra politikų sprendimų priėmimo skaidrumas, neatitinka nei su korupcija kovojančių tarptautinių rekomendacijų Lietuvai , nei realybės: (i) teismas ir šioje byloje jau konstatavo, kad politikai veikė neskaidriai ir netinkamai, todėl šiuo atveju apskritai nėra kuo džiaugtis nei išteisintiesiems, nei visiems kitiems; (ii) teismas konstatuodamas netinkamą ir neskaidrų politikų elgesį rėmėsi byloje esančia medžiaga, kurią surinko prokurorai, (iii) tik formaliai tinkamas teisėkūros procesas nenulems ar sprendimai priimami skaidriai ar ne, jei nebus kriminalizuota neteisėta lobistinė veikla, o apsiribota tik administracinių nusižengimo kodekso 126 str. draudžiama veika, už kurią yra numatyta nuo 100 iki 300 eurų bauda, (iii) advokatai gerai žino, kad BK 20 straipsnio 5 dalis nustato bylos duomenų vertinimo taisykles, t. y. teisėjo vidinį įsitikinimo pagrįstumą: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“, o šiuos dalykus šioje byloje dar labai tikėtina vertins dar bent du aukštesni teismai, todėl tokie ankstyvi pasisakymai yra daugiau viešieji ryšiai, nei pagrįsta pozicija (juolab negalint žinoti koks bus vidinis įsitikinimas aukštesnių teismų dėl prokurorų užfiksuotų piniginių santykių tarp išteisintųjų), (iv) kolegos tvirtinimas, kad „teismas, priimdamas išteisinamąjį sprendimą, aiškiai pademonstravo, kad teismas klauso tik įstatymo, o išorės spaudimas sprendimų priėmimui įtakos neturi“ – neatitinka tikrovės ir paskelbto išteisinamojo nuosprendžio, nes teismas pademonstravo tik tai, kaip šis konkretus teismas supranta baudžiamąjį įstatymą ir jo taikymą byloje esantiems duomenims (aukštesni teismai dar pasisakys), o koks nors išorinis spaudimas teismui apskritai nebuvo konstatuotas; (v) beje, šis teismas priėmė sprendimą, kuris yra palankus politikams (jų veikimo teisėkūroje būdui tirtų įvykių atlikimo metu), tai reiškia, kad jie nesudarė kliūčių savo karjeroms, kurią pagal mūsų Konstituciją nulemia Prezidentas ir Seimas, priešingai, politikai gali pagrįstai tikėtis, kad jei iš verslo „skolinsis“ ar „gaus nuolaidų“, tai nebūtinai bus vertinama kaip politinė korupcija, kaip tai nustato šiuo metu galiojančio baudžiamojo kodekso straipsniai.



Aštunta, o ką gi daryti, jei visgi dalies visuomenės vidiniai lūkesčiai, kad tokie veiksmai, apie kuriuos sužinojome iš bylos medžiagos, bus pripažinti nusikaltimu, teismų nebus patvirtinti. Neverta jaustis, kad esate apgauti, nes Lietuvos valstybė jau laimėjo: (i) ne todėl, kad kažkas mano, kad jau yra pademonstruota, „kad teismas klauso tik įstatymo, o išorės spaudimas sprendimų priėmimui įtakos neturi“ ( ar teismas teisingai išgirdo įstatymą, ar jų vidinis įsitikinimas yra pagrįstas ir nešališkas dar tik paaiškės po aukštesnių instancijų teismų sprendimų), o todėl, kad Lietuvos visuomenė ir iš šios bylos sužinojo, kaip veikė šios bylos personažai teisėkūros procese, t.y. visuomenės konstitucinė teisė gauti informaciją, įtvirtinta Konstirucijos 25 str., įgyvendinta, (ii) šia informacija kiekvienas norintis galės pasinaudoti, t.y. galės apsispręsti rinkimuose ar balsuoti už išteisintuosius politikus ir ar naudotis verslo, kuris tokiais būdais bendrauja su politikais, paslaugomis ir prekėmis, (iii) daliai politikų jau pakomentavus (neteisėtai, nes tai yra EŽTT pripažinta kaip spaudimas teismams, kurie dar nagrinės šią bylą), todėl kolega neteisus tvirtindamas, kad Seimo pirmininkė galėjo komentuoti teismo sprendimą, Seimo pirmininkė yra asmuo, kuris gali nulemti teisėjų karjerą ir jos pareiškimas buvo aiškus asmeninis suinteresuotumas dėl jos dalyvavimo politinės partijos, kuri yra išteisinta (tik pirmosios instancijos teismo), veikloje) teismo išteisinamąjį nuosprendį (jo neskundimo „protingumą“), kuriuo jie yra asmeniškai suinteresuoti, jie mums atskleidė savo požiūrį į tuos veiksmus, kuriuos atliko jos bendrapartiečiai, (iii) ir tai nėra tik kuklus visuomenės laimėjimas - laisvai ir sąmoningai priimti sprendimus savo valstybėje būnant tinkamai informuotam už išteisintuosius balsuojant ar nebalsuojant yra tik demokratinės visuomenės privilegija, kuri kartais pasiekiama ir tokiu būdu kaip šios bylos nagrinėjimo atveju.


Devinta, kolega tvirtina, kad „politikas, kaip ir bet kuris kitas fizinis asmuo, turi tokias pačias civilines teises ir pareigas (subjektiškumą), t. y. gali skolintis pinigines lėšas iš bankų (finansinių institucijų), ar iš kitų fizinių asmenų. Teismas nurodo, kad piniginių lėšų skolinimasis nėra nusikalstama veika“, - su kuo negaliu sutikti. Šiuo metu galioja bent keli baudžiamojo kodekso straipsniai, kurie leidžia vertinti tokias „paskolas“ arba „suteiktas nuolaidas“ kaip politinę korupciją. Ne pati paskola daro ją korupcine, o kitos aplinkybės, t.y. kiti politiko ir skolintojo susitarimai ir veiksmai. Tai tokioms „paskoloms“ yra tam tikri apribojimai ir jų subjektiškumas gali būti įvertintas ir pagal baudžiamąjį kodeksą. Tiems, kuriems rūpi mūsų valstybės skaidrumas ir jo nulemta tolesnė socialinė, ekonominė ir politinė pažanga, neturėtų kilti abejonių, kad politikai negalėtų skolintis iš privačių asmenų, tokios informacijos nedelsiant neatskleisdami savo rinkėjams ir visai visuomenei ir tokias nuostatas sujungiant su lobistinės veiklos įstatymų, kuriame neteisėta (inter alia nedeklaruota)lobistinė veikla būtų tinkamai kriminalizuota.


Dešimta, vertinant šios bylos reikšmę Lietuvos valstybei, reikia vadovautis lūkesčiu, kad viskas dar tik prasideda ir visuomenė bet kokiu bylos baigties atveju tik laimės. Tada nebus kuo nusivilti. Pirmosios instancijos teismas tik išspyrė bylos kamuolį į aukštesnes instancijas bei į Seimo ir teisės profesionalų pusę. Jiems dar teks pasisakyti kaip spręsti šią bylą yra teisinga. Išteisintieji patyrė ir toliau patirs reputacinę žalą nepriklausomai nuo to ar jie kalti ar ne pagal veiksmų padarymo metu galiojusį baudžiamąjį kodeksą. Išteisinamasis nuosprendis jų nepadaro teisingumo kankiniais, o tik nekaltais. Jie patys yra savo atsilikusio požiūrio į valstybę, teisę, politiką ir verslą įkaitai ir kankiniai. Ir tai kas jiems nutiko, atsidūrus šioje byloje, taip pat yra teisingumas.

361 peržiūra