top of page

Koks LRT vadovas gali užtikrinti visuomeninio transliuotojo misijos įgyvendinimą




Šios asmeninės nuomonės paskelbimo tikslas yra prisidėti prie viešųjų debatų apie Visuomeninio transliuotojo – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) misijos įgyvendinimo galimybes LRT Tarybai pasirenkant jos vadovą. Dalies LRT Tarybos narių bandymas paskirti LRT vadovu viešųjų ryšių specialistą atrodo kaip nevykęs pokštas. Tokią savo nuomonę ir siekiu pagrįsti savo pateikiamomis įžvalgomis tiek apie LRT misiją, tiek apie tai, kaip ją įgyvendinti.

LRT generalinio direktoriaus konkurse dalyvauja antros kadencijos siekianti žurnalistikos profesionalė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir viešųjų ryšių (komunikacijos) strategu vadinamas Aistis Zabarauskas. Visuomeninio transliuotojo – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) Generalinio direktoriaus rinkimuose susiklostė tokia situacija, kai LRT tarybai, skiriant 5 metų kadencijai LRT vadovą, tenka rinktis tarp žurnalistikos ir viešųjų ryšio specialisto. Kaip LRT Tarybos pasirinkimas gali nulemti LRT misijos įgyvendinimą ir šios didžiausios bei svarbiausios šalies žiniasklaidos priemonės indėlį į tolesnę Lietuvos valstybės pažangą stiprinant mūsų demokratiją, ugdant visuomenės gebėjimus įveikti mūsų laukiančius iššūkius, užtikrinti viešųjų interesų tenkinimą?


LRT misijos raison d’être


Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra taip suformulavęs LRT misiją: Visuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Visų radijo ir televizijos transliuotojų, visuomeninio taip pat, samprata yra glaudžiai susijusi su viešuoju interesu – visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve, taip pat su konstitucine sąžiningos konkurencijos samprata. Tokia konstitucinė jurisprudencija tik iš dalies leidžia atskleisti visuomenės teisės būti informuotai svarbą ir turinį. Tik tiek, kiek tai gali aprėpti teisė. Tačiau LRT misijos turinys yra platesnis, nei gali būti apibrėžiamas konstitucijos normų interpretacijomis.


Koks yra visuomenės intereso būti informuotai giluminis turinys, pasiekiantis mus iš šimtmečius trukusių, dažnai kruvinų ir daug gyvybių nusinešusių kovų už žodžio laisvės įgyvendinimą? Nėra abejonių, kad viena iš pagrindiniu kokybiškos demokratijos egzistavimo sąlygų yra laisvi rinkimai. Rinkimai gali būti laisvi tik tuomet, jei rinkėjai, įgyvendindami savo aktyviąją rinkimų teisę rinkti politinius lyderius, pirma, turi iš ko rinktis ir, antra, turi objektyvią ir išsamią informaciją apie kandidatus, jų sugebėjimus, patirti, pasiekimus, ankstesnę veiklą, įstatymų laikymąsi bei jų laukiančius iššūkius, jei jie bus išrinkti, trečia, turi pakankamą, objektyvų supratimą kas vyksta šalyje ir kas nulemia vienus ar kitus procesus. Vadinasi visuomenės interesas būti tinkamai informuotas yra tiesiogiai susijęs su teise gauti objektyvią, patikrintą, kokybišką informaciją apie renkamus asmenis ir jų tikruosius sugebėjimus bei ketinimus. Tik tokios informacijos pagrindu rinkėjas gali susiformuoti savo nuomonę ir tinkamai realizuoti savo teisę rinkti vieną ar kitą politiką. To nesant, rinkimai – tik butaforija, atliekamas demokratijos formalumas. Be tikrojo turinio. Tokie rinkimai neužtikrina nei šalies vystymosi, nei visuomenės gebėjimo kaupti patirtį ir mokytis iš savo klaidų ir atradimų per rinkimus pasirenkant vienus ar kitus politikus.


Tik plačiai ir giliai, objektyviai informuota, skatinant kritinį požiūrį į politikų veiklos lauką visuomenė gali gyventi realybėje, o ne skęsti iliuzijose. Tik tikra, teisinga, nepagražinta, laisva nuo politinių simpatijų ir antipatijų, apvalyta nuo vadizmo (fiurerizmo) apraiškų, nepagrįsto ir pagrąžinto praeities romantizavimo negebant iš jos mokytis. Tik objektyviai pagrįsta informacija vadovaujantis galima susiformuoti realistinį požiūrį į mūsų kasdienybę, susikurti pagrįstus lūkesčius ir tikslus tolesniam Lietuvos valstybės modernizavimui, jos tęstinumui užtikrinti, savo piliečių gerovės kūrimui. Valstybės išlikimui.


LRT misija, susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, kildinama iš Konstitucijos 25 str., t.y. iš visų mūsų teisės rinkti, gauti ir skleisti informaciją. Tinkamo misijos įgyvendinimo užtikrinimui LRT turi būti nepriklausomas nuo valstybės institucijų bei rinkos dalyvių ar jų grupinių interesų, todėl jis finansuojamas mokesčių mokėtojų lėšomis, kurios kasmet skiriamos valstybės biudžete nurodoma atskira eilute. LRT iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis kiekvienais metais sudaro užpraeitų metų faktiškai gautų 1 procento valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio ir 1,3 procento iš akcizo pajamų. LRT skiriamų asignavimų dydis neturi būti mažesnis už 2019 metais LRT skirtus valstybės biudžeto asignavimus Todėl jam gali ir privalo būti keliami aukščiausi profesionalumo, nepriklausomumo, objektyvumo ir visuomenės informavimo etikos reikalavimai.


Svarbi iš Konstitucijos kylanti visuomeninio transliuotojo misijos dalis – siekti, kad jo perduodamos informacijos skleidimas padėtų didinti socialinį kapitalą, mažinti socialinę atskirtį ir didinti socialinį solidarumą, stiprinti konstituciškai vertingus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, padėti visuomenei suvokti save kaip valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, didinti visuomenės kūrybinį potencialą, ugdyti civilizuotumą, ekologinę sąmonę, puoselėti visuomenės kultūrą, tautos kultūrinį bendrumą ir kultūros tęstinumą, žmonių saviraišką, skatinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas (KT nutarimas inter alia dėl LRT misijos).


Visa tai yra žodžiai ir sąvokos, tikslai, kurių įgyvendinimą nulemia asmenys, pasirinkti šią misiją įgyvendinti. Tų asmenų žinios, profesinės patirtys, turimi įsipareigojimai gali LRT misiją tiek išplėtoti, tiek sužlugdyti.


Viešųjų ryšių verslo raison d’être


Viešųjų ryšių sąvoką apibrėžia Britų enciklopedija (https://www.britannica.com/topic/public-relations-communication) - Viešieji ryšiai, tai viešosios komunikacijos rūšis, kuri sukuria informacinį santykį tarp subjekto, siekiančio visuomenės dėmesio ir įvairių auditorijų, kurios yra ar gali būti suinteresuotos gauti tą informaciją. Toks subjektas, siekiantis apie save paskleisti informaciją, yra verslo organizacija, politikas, politinė partija, autorius, vyriausybė ar jos padalinys, labdaringa organizacija, religinė bendruomenė, arba bet kuri organizacija ar asmuo. Viešieji ryšiai fokusuoja, susiaurina, sustiprina arba argumentuoja informaciją apie klientą kaip jis pateikiamas norimai auditorijai. Viešųjų ryšių vienas iš pionierių Edward L.Bernays juo apibrėžia kaip „pritarimo inžineriją“. T.y. viešieji ryšiai kuria visuomeninę nuomonę, pritarimo inžineriją jo aptarnaujamo verslo, politikos ar kitokio pobūdžio kliento interesams apginti.


Britų žurnalistas Nic Davies savo knygoje Flat Eart News (2008) pateikė Cardiff universiteto atlikto tyrimo apie Britų laikraščių naudotus informacijos šaltinius. Tyrimo duomenys parodė, kad 60 proc. paskelbtų publikacijų informacijos šaltinis buvo viešųjų ryšių agentūros arba internetas; 41 proc. panaudotos interneto medžiagos taip pat buvo pagaminta viešųjų ryšių. Žurnalistas padarė išvadą, kad tik 12 proc. publikacijų buvo parengtos žurnalistų. Šis fenomenas buvo pavadintas „media PR – izacija“ (daugiau apie šį tyrimą https://www.mediaethicsmagazine.com/index.php/browse-back-issues/145-spring-2013/3998865-is-the-pr-ization-of-media-bullshit, knygoje Flat Eart News).


Nors mus žurnalistai bando įtikinti, kad jie savo darbą atlieka rimtai (yra nemažai atvejų kai tai puikiai pavyksta), tačiau klientų rinkodaros planus ir resursų paskirstymą valdantys Viešieji ryšiai turi kitą, nei žurnalistika, darbotvarkę ir jos tikslą. Viešųjų ryšių specialistai turi klientus, kurie apmoka už jų darbą, kuris turi būti atliktas įgyvendinant ar saugant jų interesus. Todėl jų darbas yra skleisti tokią informaciją, kuri būti palanki jų klientui, o nepalankią informaciją nutylėti arba suteikti jai mažareikšmiškumo vaidmenį. Iš esmės viešųjų ryšių, ar jiems organizuojant skleidimą per nepriklausomas žiniasklaidos priemones, skleidžiama informacija yra riboto turinio, pakreipta, neobjektyvi, leidžianti jų užsakovams pasiekti savo tikslus, informacija. Taip media PR – izacija pamažu užvaldo žiniasklaidos priemones. Sokratas kūrė retoriką, kuri padėdavo kritiškai mąstyti ir išvengti sofizmo pinklių bei leistis į tikros tiesos paieškas. Šiandien, kaip nei filosofai, nei intelektualai bendrąja prasme nebėra madingi, vyrauja nauja viešosios informacijos vartojimo kultūra.


Viešieji ryšiai nėra koks nors absoliučiai naujas dalykas, su kuriais visuomenei tenka susidurti. Antikinėje Graikijoje, dar geroka iki žurnalistikos termino ir profesijos, kaip mes ją dabar suprantame, atsiradimo, klestėjo sofistai – retorikos mokytojai, kurie įmantriai manipuliuodavo nuomonių formavimu. Siekiantys iššifruoti sofistų retorinius gražbyliavimus kreipdavosi į filosofus pagalbos. Kodėl? Pirma, todėl, kad jie gerbė tiesą. Sokratas nesiekdamas nei turtų, nei garbės

Vienas iš realių pretendentų į LRT vadovus, pirmuose rinkimuose surinkęs pusę LRT Tarybos narių balsų, yra pristatomas kaip viešųjų ryšių specialistas. Jo garsiausias projektas (Pristatytas išsamiai inter alia knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“) yra tarnystė tuometinio banko tarnautojo G.Nausėdos rinkiminiame štabe jo prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Klientas buvo išrinktas šalies Prezidentu. Vadinasi, darbas atliktas gerai. Tik vėliau sužinojome faktą, kuris galėjo nulemti nemažos dalies rinkėjų valią, kad G.Nausėda nuslėpė savo biografijos faktus (sovietmečio žlugimo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio faktinės veiklos laikotarpiu įstojo į sovietinę Komunistų partiją). Toks viešųjų ryšių darbas, kai pabrėžiamos gerosios savybės, o nepalankūs biografijos faktai nuslepiami, leido suklaidinti dalį visuomenės (ir šio teksto autorių). Nėra didelių abejonių, kad Prezidento atstovų (esamų paskirtų būtent Prezidento G.Nausėdos (2) ir būsimų naujų paskyrimų, kuriuos bus atsakingas šis Prezidentas) LRT Taryboje bandymas paskirti Prezidento viešųjų ryšių pagalbininką yra net figos lapeliu nepridengtas quid pro quo reveransas arba tolesnis viešųjų ryšių projektas užtikrinant Prezidento G. Nausėdos prezidentavimo palankų vertinimą visuomenėje.


Susiduriant su viešųjų ryšių brukalais dažniausiai aplanko Hermann Hesse Stepių vilke aprašytas knygos protagonisto patirtas jausmas: „Keista, ko tik žmogus nepraryja! Gal dešimt minučių skaičiau kažkokį laikraštį, per akis įsileisdamas kažkokio neatsakingo žmogelio protą – pilna burna žiaumoja, o paskui išvemia kitų žodžius, juos apseiliojęs, bet nesuvirškinęs. Aš jų suvalgiau visa skiltį”.

Kodėl stebint politikus ar verslo lyderius kartais aplanko šis H. Hesse patirtas jausmas. Informaciniame šiltnamyje užaugintiems viešųjų ryšių produktams taip nutinka dėl kelių priežasčių. Pirma, jie neturi išsiugdytų sąžiningoje konkurencijoje patirčių, gebėjimų suvokti aplinkos, kurioje atsidūrė, ir jos padiktuotų iššūkių, todėl tenka kartoti kitų pasakytus žodžius, juo apseilėjant savo interesu, nesuprantant jų prasmės arba sąmoningai siekiant prasmę iškreipti sau palankia linkme. Atidesnis klausytojas ar skaitytojas tai pastebi. Antra, jam tenka kalbėti apie tai, kas jam asmeniškai mažai rūpi, nors tai ir yra visuomenės interesas. Asmeninė karjera ar verslo interesas čia daug svarbesnis nei jo veiklos turinys. Trečia, jam reikia suvaidinti vaidmenį, kurį jam sukūrė viešieji ryšiai, tam, kad jis būtų vertinamas taip, kaip jis turi atrodyti, o ne taip koks yra realiame gyvenime. Tai ir turėjo omenyje George Orwell ištardamas: Žurnalistika yra tai, ką kas nors nepageidauja, kad būtų paskelbta. Visa kita yra tik viešieji ryšiai.


Todėl, viešųjų ryšių ir žurnalistikos profesijų genetinis kodas yra skirtingas (Nors viešųjų ryšių profesijos kandidatas nurodo, kad jis yra ne trumpą laiką dirbęs žurnalistu, bet jokių jo žurnalistikos kūrinių darbų viešojoje erdvėje aptikti nepavyksta). Neperdėtai galima sakyti, kad priešingas. Tai ką viešieji ryšiai pateikia puoselėdami savo kliento interesus yra ne objektyvi informacija, o kliento interesų propagandą, manipuliacijas bei nutylėjimai. Tokią informaciją žurnalistams tenka pareiga pervilkti į tikrosios tiesos suknelę ir grąžinti į nepagrąžintą realybę. Laisvoje nuo politikų ir verslo įtakos LRT žurnalistikoje yra galimybė mus apsaugoti nuo viešųjų ryšių brukalų, t.y. jos viena pagrindinių funkcijų yra apsaugoti mūsų viešą erdvę nuo užplūdusios viešųjų ryšių iškreipiančios realybę informacinės medžiagos, įvilktos į žurnalistikos rūbą ir įpirštos įvairioms žiniasklaidos priemonėms. Tokioje informacijoje dominuoja įvairių asmenų ir grupių viešieji ryšiai, skleidžiantys tik jų užsakovams palankią ir naudingą informaciją. Jau nekalbant apie gausius rinkodaros triukus įperšant prekes ir paslaugas, ar politikus ir partijas, įvairias politikų manipuliacijas, jų kuriamus nepagrįstus, nerealius visuomenės lūkesčius, kurie gali mus ne tik suklaidinti, bet ir pražudyti. Čia vėl tenka cituoti Konstitucinio Teismo LRT misijos ir nepriklausomumo jurisprudenciją: „imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti <...> , „visuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Tai suponuoja ypatingą visuomeninio transliuotojo misiją“ (KT 2004-05-25, 2006-08-19, 2006-09-21 nutarimai).


Viešieji ryšiai atlieka kreivų veidrodžių sustatymo aplink savo klientą paslaugą. Veidrodžiai sustatomi taip, kad atspindėtų tik tas kliento kūno dalis, kurios yra rodytinos kaip gražios, malonios, simpatiškos, patrauklios, patinkančios publikai ir tik taip, kaip reikia klientui. Bet mums reikia visai kitko.


LRT misijos kompleksiškumas ir jos reikšmė Lietuvos visuomenei

Grįsdamas savo nuomonę, kad viešieji ryšiai ir žurnalistika yra sunkiai suderinamos profesijos bei patirtys, verta remtis LRT Tarybos priimtu ir viešai skelbiamu LRT žurnalistų etikos kodeksu ir redakcinės politikos gairėmis. Šiuose dokumentuose inter alia paskelbta: „LRT misija – informuoti, ugdyti ir telkti visuomenę. LRT priedermė – ginti viešąjį interesą. LRT viešąjį interesą supranta kaip pareigą visuomenei pateikti tik objektyvią, patikimą informaciją; šviesti visuomenę, suteikti jai kokybišką pramogą; užtikrinti žodžio laisvę; suteikti tik tokią informaciją, kuri neklaidintų ir padėtų visuomenei suvokti politinius, socialinius, kultūrinius procesus bei priimti jai reikiamus sprendimus; atskleisti ir viešinti visuomenei žalingus korupcijos, neteisybės, piktnaudžiavimo, nekompetencijos, aplaidumo atvejus. Pagrindiniai žurnalistikos principai – patikimumas, nepriklausomumas ir nešališkumas, objektyvumas, teisingumas ir tikslumas, skaidrumas ir sąžiningumas, atskaitomybė – LRT veiklos kertiniai akmenys. LRT siekia nustatyti tiesą ir taiko aukščiausius informacijos patikros standartus, kad pateiktų teisingą ir tikslią informaciją, t.y. nešališkai, siekia atspindėti įvairias auditorijos nuomones ir patirtis, kad LRT turinys atskleistų nuomonių įvairovę, ir jokia reikšminga visuomenės dalis nebūtų per mažai atstovaujama, o jos nuomonės neatspindėtos.

Žurnalistinis nepriklausomumas ir nešališkumas turi du aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Subjektyvusis, arba asmeninis nepriklausomumas ir nešališkumas reiškia tai, kad kūrybinis darbuotojas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo, suinteresuotumo ar tendencingumo. Objektyvusis, arba struktūrinis nepriklausomumas ir nešališkumas įpareigoja LRT, kaip organizaciją, užtikrinti pakankamas kūrybinio darbuotojo garantijas, leidžiančias jam veikti laisvai ir savarankiškai. profesinėje veikloje atsiriboja nuo savo politinių ir asmeninių pažiūrų bei užtikrina, kad jos neatsispindėtų žurnalistiniuose kūriniuose; Žurnalistai, rinkdami, rengdami ir pateikdami informaciją, turi būti objektyvūs, teisingi ir sąžiningi, pateikti bent dvi skirtingas nuomones, ekspertų vertinimus, kurie neprieštarauja teisės aktams ir bendražmogiškoms vertybėms, yra logiški.


Visuomeninio transliuotojo teisinė padėtis ir jo funkcijos demokratinėje valstybėje yra apibrėžta daugelio ES valstybių Konstitucinių teismų (ar jų funkcijas atliekančių bendrųjų teismų) jurisprudencijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos visuomeninio transliuotojo (ARD), kurio metinis biudžetas sudaro apie 7 mlrd. eurų ir jame dirba daugiau nei 22 tūkst. darbuotojų, misiją ir veiklos būdus Vokietijos Konstitucinis teismas savo jurisprudencijoje (2018-07-18, BVR 1675/16-RN. 80) apibrėžia taip: visuomeninis transliuotojas koncentruojasi teikti autentišką, kruopščiai patikrintą informaciją, svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais, inter alia; aiškiai skirdamas pateikiamus faktus ir nuomones; neiškraipydamas tikrovės; nesivaikydamas sensacijų; veikiau pateikiantis įvairias nuomones, kurios užtikrina įvairovę ir siūlo problemų sprendimus (https://www.ard.de/die-ard/was-wir-leisten/ARD-Broschuere-englisch-100.pdf).

LRT žurnalistikos spalvos ir atspalviai

LRT visuomeninis statusas, konstitucinės nepriklausomumo, finansavimo garantijos yra tai, kas suteikia galimybę sukurti kokybę ypač sudėtingoje ir reikšmingoje visai visuomenei srityje – informacinėje erdvėje, nulemiančioje mūsų pasirinkimus ir priimamus sprendimus. Ypač „post tiesos“ ir visuotinės informacijos kakofonijos laikas, kai gebėjimas suvokti ir reflektuoti tampa svarbesniu nei bet kada ankščiau. Visuomenė sugebėjimas suvokti ir kritiškai vertinti pasaulio faktus ir reiškinius yra mūsų demokratijos plėtros būtinoji sąlyga.

Žurnalistika neabejotinai yra kūrybos, meno sritis, privalanti reflektuoti itin platų, viską apimantį visuomeninio gyvenimo lauką. Todėl žurnalistams nėra lengva. Ir bus dar sunkiau, kadangi įžengiame į dirbtinio intelekto (AI) erą, kuri iš esmės, bent jau kol kas nėra joks intelektas, o tik sakinio pratęsimo žodžiais mašina, kurių mašina yra „išmokinta“ ankščiau šiuos žodžius pasiūlant kaip teisingus ir prasmingus. Gerai suprantame, kad ankščiau mašinai gali būti pasiūlyti ir neteisingi ar net pavojingi žodžių rinkiniai. Pavyzdžiui, mašinai sumaitinant Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“, o po to jos prašant užbaigti mūsų pradėtus sakinius. Todėl AI laikais žurnalistams teks dar sunkesnė misija – atpažinti mašinos kuriamas istorijas, jas įvertinti, kritikuoti ir, kai taip būtina, paneigti.

Drįstu pateikti kuklią pasak Tomo Venclovos „mūsų Sokrato“ - Vytauto Kavolio darbų citatą apie jo paties išpažįstamą „Kukliąją filosofiją“ ir tokia filosofija besiremiančią „humanistinę asmenybę“: „Kuklioji filosofija“ suvokia savo ir žmogaus proto pažinimo ribas, supranta, kad ji gali išreikšti tik dalį tiesos , kad kitos filosofijos taip pat atsveria svarbias tiesos dalis. Tokia filosofija yra graži, nes ji leidžia sutikti „kitaip galvojantį kaip partnerį tos pačios tiesos ieškojimo pašnekesy. Būtent „kuklioji filosofija“ būdinga „humanistinei asmenybei“, ir skiria šią asmenybę nuo „autoritarinės asmenybės“, kuri jaučiasi atradusi „vienintelę teisingą filosofiją“ ir nėra pajėgi ištverti jokios partnerystės, nes joje įžvelgia „paslėptą grėsmę sau pačiai“ (iš V.Kavolis, Laisvės kultūra, 2023).

Žurnalistams tenka ypatingas vaidmuo mums padėti visus išgirsti, tačiau nepasiklysti tiesos ieškojimo pašnekesy.

Dėl LRT Tarybos formavimo modelio


Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 str. 1 dalyje formuluojama, kad LRT Taryba yra aukščiausiais kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams, privalantis veikti LRT ir visos visuomenės naudai. Tačiau dabartinė LRT Tarybos formavimo tvarka kelia abejonių dėl jos realios galimybės atstovauti visos visuomenės interesams. LRT Tarybą sudaro: keturi Respublikos Prezidento paskirti asmenys; keturi Seimo paskirti asmenys (du skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų); keturis narius (po vieną) skiria šios organizacijos: Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos vyskupų konferencija. Reikia labai rimtų argumentų, kad suteikiant šalies Prezidentui teisę paskirti trečdalį LRT Tarybos narių, galėtumėme būti įtikinti, kad yra teisingai įgyvendintas LRT Tarybos tarnystės visai visuomenei užtikrinimas. Mūsų Konstituciją įtvirtina ribotas Prezidento galias. Mūsų valstybė yra laikoma parlamentinė respublika su tam tikrais pusiau prezidentinio valdymo bruožais. Prezidentas yra tik dalis vykdomosios valdžios su pakankamai ribotais konstituciniais įgaliojimais. Nėra jokio konstitucinio pagrindo suteikti Prezidentui tokią pačią galią skiriant LRT tarybos narius kaip Seimui, o Vyriausybei apskritai nesuteikti jokios kompetencijos šioje srityje, nors būtent LR Vyriausybė, o ne Prezidentas yra atsakinga už vykdomosios valdžios įgyvendinimą. Dėl Seimo teisės skirti 4 LRT narius daug konstitucinių abejonių nekyla, nes 2 jų skiriami nariai privalo būti skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų. Kita vertus, visuomeninių transliuotojų valdymo ir vertinimo analitikos centrai vis aktyviai skatina politikų įtaką visuomeninimas transliuotojams mažinti. Ir daugiau įtakos formuojant valdymo organus perduoti visuomeninėms organizacijoms, universitetams ar profesinėms gildijoms (daugiau apie tai: https://rm.coe.int/iris-plus-2022en1-governance-and-independence-of-public-service-media/1680a59a76).


Lyginis LRT Tarybos narių skaičius, nustatytas įstatymu, neatlaiko jokios kritikos, todėl kuo greičiau Tarybos narių skaičius turėtų būti pakeistas į nelyginį arba bent Tarybos primininkui suteikta teisė savo balsu nulemti balsavimo rezultatą. Ši įstatymo leidėjo klaida nulėmė tai, kad LRT vadovas negalėjo būti paskirtas per pirmąjį rinkimų turą.


Visuomeninius transliuotojus turi beveik visos Europos valstybės. Yra daug skirtingų jų valdymo modelių. Pavyzdžiui, BBC Stebėtojų tarybos, kuri skiria BBC valdymo organus, skiria Karalius su Kultūros, Medijos ir Sporto departamento per Ministrą pirmininką patarimu. Stebėtojai yra parenkami pagal profesinius nuopelnus ir procesas yra reguliuojamas valstybės Viešųjų paskyrimų komisionieriaus. Dalis Stebėtojų tarybos narių turi būti savo srities, reikšmingos BBC misijos įgyvendinimui, pripažinti profesionalai – pavyzdžiui finansų ar žurnalistikos srityse. Pusė Stebėtojų tarybos narių yra atsakingi už bendrą BBC veiklą, pusė BBC tarybos narių turi savo nustatytas kompetencijas, priskirtas pagal jų profesines žinias. Visų jų darbas yra apmokamas, pagal konkretų darbo laiką, kurį kiekvienas Stebėtojų narys privalo dirbti BBC Stebėtojų taryboje. Jiems nustatytas minimalus laikas, kurį jie per savaitę privalo skirti savo darbui BBC. Toks Stebėtojų tarybos modelis leidžia BBC Stebėtojų tarybai adekvačiai dalyvauti realiame BBC valdyme ir sukurti reikšmingą pridėtinę vertę britams (https://www.bbc.co.uk/bbctrust/who_we_are/trustees/appointment.html#:~:text=BBC%20Trustees%20are%20appointed%20by,the%20posts%20are%20publicly%20advertised).


Dėl LRT žurnalistikos nešališkumo


Kas yra žurnalisto objektyvumas, jo nešališkumas. Daliai LRT žurnalistų pritaikius vakarų valstybių visuomeninių transliuotojų priimtų etikos kodeksų ir redakcinė politikos gaires atitinkančio LRT etikos kodekso reikalavimus, kilo nemenkas šurmulys dėl dalies šio sprendimo suprasto kaip žurnalisto žodžio laisvės pažeidimo. Ypač dėl 2023 03 07 LRT etikos kontrolierės sprendimo (patvirtinto LRT Tarybos sprendimu):


„LRT programų vedėjas (-a) socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje paskelbė įrašą, kuriuo išreiškė asmenines pažiūras Vyriausybės atstovo (-ės) atžvilgiu. LRT etikos kontrolierė pradėjo LRT žurnalistų etikos kodekso (toliau – Kodeksas) galimo pažeidimo tyrimą. Įvertinus atvejo aplinkybes ir surinktą medžiagą, buvo priimtas sprendimas, kad LRT programų vedėjas (-a) pažeidė Kodekso 12 straipsnį: Žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nė vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrio, o skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos; Kodekso 47 straipsnį: LRT viešąsias socialinių tinklų paskyras traktuoja kaip viešąją erdvę ir laisvai prieinamą informacijos šaltinį; juose žurnalistai veikia vadovaudamiesi šiuo Kodeksu ir kitais teisės aktais ir Kodekso 50 straipsnį: LRT žurnalistai, asmeniškai pasisakydami ar komentuodami socialiniuose tinkluose, laikosi šio Kodekso nuostatų. Sprendimo galiojimas sustabdytas iki LRT programų vedėjo (-os) skundo LRT Tarybai išnagrinėjimo ir galutinio sprendimo priėmimo Taryboje.“


Dėl savo jaunos demokratijos, nepatyrimo dažnai tik ribotai suprantame žodžio laisvės ribas. Žodžio laisvė nėra absoliuti. Taigi, turi ar neturi LRT žurnalisto žodžio laisvė ribas? O jei turi, tai kur jos? Žodžio laisvė, esant tam tikroms aplinkybėms (Konstitucijoje nustatytai pagrindais) gali būti ribojamos. Ribojimai yra įvairūs. Jie nustatyti tiek įstatymais, tiek profesinių gildijų, tiek pačių žiniasklaidos priemonių etikos kodeksais. Žurnalistai yra saistomi ne tik bendrų savo profesinės gildijos, bet ir darboviečių, kurios yra nustatę tam tikrus vidinius reikalavimus jų objektyvumui, nešališkumui, etikos kodeksų. Nėra jokios abejonės, kad bendruoju atveju pilietis turi teisę pareikšti, kad vienas ar kitas ministras turėtų atsistatydinti. Bet šiuo atveju eina kalba apie visuomeninio transliuotojo žurnalistą, rengiantį laidas, viešuosius debatus, politines diskusijas. Po tokio pareiškimo jis LRT klausytojų, žiūrovų ar skaitytojų, gali pagrįstai nebebūti laikomas politiškai neutraliu bent jau tuo klausimu, dėl kurio pasisakė. O kaip dėl kitų klausimų, dėl kurių dar nepasisakė? Ar toks žurnalisto „politinio neutralumo“ vertinimas nebus perkeltas ir visai LRT. Tyrimai rodo, kad yra, nes žurnalistas būdamas ilgamete LRT žurnalistikos dalimi, neišvengiamai tampa jos atstovu. Išankstinę nuomonę pareiškęs nebegali tikėtis, kad būsi laikomas neutraliu. Kaip žinia, LRT politinį neutralumą laiko viena savo didžiausių vertybių, todėl etikos kontrolieriaus sprendimas, saugant LRT reputaciją, turi pagrindą.


LRT galima pastebėti ir daugiau žurnalistų (mano asmenine nuomone (kurią esu jiems išsakęs asmeniškai, gerai suprasdamas savo pareikštos nuomonės pasekmes, nes žurnalistai ypač nemėgsta būti kritikuojami), kurie vis dar galimai yra įsitikinę, kad jų auditoriją nepastebi jų beveik neslepiamų asmeninių simpatijų ar antisimpatijų, ir nesupranta, kad į laidas dažnai susikviečia savo draugus ir bendraminčius ir pateikia tik patiems priimtinas nuomones, nors pagal Konstituciją, KT išaiškinimus, privalo užtikrinti pliuralizmą, kurie nesivaržo (nesivaržė) viešai pareikšti savo išankstinę, kategorišką, griežtą asmeninę (ir neetiškais būdais) nuomonę vienos ar kitos politinės partijos, politiko, visuomenės judėjimo, verslo bendruomenės nario atžvilgiu socialiniuose tinkluose. Po tokių viešų pareiškimų (ar prieš juos) atlieka apie jų veiklą tyrimus ar rengia debatus.


Nėra abejonių, kad būtent todėl LRT vis dar kartais dalies jų auditorijos narių yra vadinamas dvaro, vienos politinės partijos kanalu (tai patvirtina ir dalis sociologinių apklausų). Žurnalistai asmeniškai agresyviai puldami vienus politikus (dažnai pagrįstai), palaikydami kitus (dažnai nepagrįstai) pademonstruoja savo asmeninius pasirinkimus, taip prarasdami savo neutralumą ir objektyvumą savo žurnalistinio darbo turiniui. Tokiais žurnalistais nebepasitikimą, nes žinoma jų išankstinė nuomonė vienu ar kitu klausimu. Tai panašu į teisėją, kuris dar prieš bylos nagrinėjimo pradžią paskelbia ar parodo, kuri bylos šalis jam patinka, o kuri nelabai, pasirinktos teisiosios pusės naudai renka ar padeda rinkti įrodymus, sutinka apklausti liudytojus, kitą pusę - demonstratyviai žlugdo. Visi suprantame, kad tai nėra teisingumas. Todėl šališkas informacijos pateikimas taip pat negali būti laikomas žurnalistika.


LRT vadovams ir žurnalistų etikos sargams teks įveikti ilgą kelią, kol šis įvaizdis bus įveiktas ir LRT bus laikomas nepriklausomu, užtikrinančiu savo skleidžiamų žinių objektyvumą, nuomonių pagrįstumą, atsiribojusį nuo savo žurnalistų asmeniniu simpatijų ar antipatijų. To mums visiems naujame socialinių tinklų suklestėjimo ir dirbtinio intelekto galimybių bei kūrybinių galių augimo laikais labai reikės. Bent jau tiems, kurie bandys surasti informacijos pateikimo profesionalumo ir neutralumo salas.


Kyla pagrįstų abejonių ar tik viešųjų ryšių (informacinio manipuliavimo) patirtį turintis asmuo galėtų tapti žurnalistams autoritetu iš jų pareikalaujant realaus objektyvumo, o ne išankstinių nuomonių, grįstų asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis.


Įgyvendinant ir savo kasdienėje veikloje užtikrinat žurnalistinį objektyvumą LRT vadovų ir žurnalistų laukia dar ilgas ir sudėtingas kelias. Tai vyks tol, kol LRT žurnalistai nepasiskiepys ir neįgis kolektyvinio imuniteto nuo dabar dar pasitaikančio dalinio politinio šališkumo, noro pareikšti išankstines nuomones (dažnai neatsispiriant pagundai paskubant pareikšti savo nuomonę apie faktus ir reiškinius, kuriuos dėl savo profesijos platumo gali tik paviršutiniškai išmanyti). Laukia nelengvas ir ilgalaikis procesas, galimai netrumpesnis nei sovietmečio Zimano Tiesos su darbo žmonių proginiais laiškais numarinimas.


Vis dar dalis LRT žurnalistų laiko geru tonu su Seimo opozicinės frakcijos narių kalbėti kaip su amžinu priešu, o ministre pirmininke kaip su savo drauge ar šeimininku, arba priešingai. Nors žurnalisto pareiga yra visada išlaikyti vienodą emocinį atstumą nuo visų savo pašnekovų


Žurnalisto nešališkumas nereiškia, kad jis visus reiškinius ar nuomones privalo atspindėti vienodomis proporcijomis. Priešingai, jis turi sunkią pareigą nustatyti „teisingą svorį“ (kartais vartojamas terminas – teisingą konstitucinių vertybių balansą). Pavyzdžiui, mažumos pažiūros neprivalo būti pristatomos tokia pačia apimti kaip daugumos visuomenės narių arba visuomeninis konsensusas pasiektas vienu ar kitu klausimu gali būti kvestionuojamas, bet jo pristatymui gali būti suteikiama platesnės apimtis. Tačiau ir mažumos pozicija negali būti pamiršta ar nutylėta. Toks pašalinimas iš viešojo diskurso gimdo ar dar labiau sustiprina marginalizuotas grupes. Kontraversiškos pozicijos taip pat privalo būti išklausytos, bet taip pat užduoti ir sunkūs klausimai, į kuriuos turi būti suteikta sąžininga galimybė atsakyti.

Nešališkumas nereikalauja visais atvejais vengti kontraversiškų pozicijų šalininkų įžeidimo. Bet įžeidimas turi būti pagrįstas viešuoju interesu, neleidžiančiu abejoti nešališkumu. Jo mastas turi būti kruopščiai „pasvertas“ ir privalo būti sąžiningas ir šaltakraujiškas. Jokie asmeniškumai negali būti leidžiami. Visa tai yra neįveikiamas uždavinys viešiesiems ryšiams, kurių misija yra lygiai priešinga: sunaikinti kliento konkurentus ir jo kritikus bet kuriomis priemonėmis.


Lygiai taip pat dažnai klaidingai bandoma sukurti įspūdį, kad pašnekovai, išorės autoriai, akademikai, tyrėjai ar think-tankai visada yra nešališki. Teisinga ir objektyvi informacija apie jų organizacijas, jų tikslus, finansavimo šaltiniai, išankstinės pozicijos auditorijai privalo būti pateikiamos. Jau nekalbant apie pačių žurnalistų interesų konfliktus.


Valstybės, visuomenės progresas yra tiesiogiai susijęs su viešajame diskurse, sąžiningai laikantis informavimo etikos reikalavimų, susikurta informacine patirtimi, lemiančia mūsų supratimo ir jo keitimąsi apie mus supančia ir sparčiai besikeičiančią realybę gylį. Leidžiančia stebėti, dalyvauti sąžininguose, išklausančiuose visas nuomones, viešuose debatuose. Iš jų pasimokyti, įgyti kolektyvinę debatų patirtį, išeiti iš krizinių situacijų adekvačiai suvokiant jų priežastis ir pasekmes.


LRT turi finansines galimybes užtikrinti savo žurnalistų darbo kokybę, kuri galėtų užtikrinti viešąjį interesą mums būti tinkamai informuotiems. Šiuo idealiu atveju žurnalistas, tyrėjas, viešų diskusijų moderatorius turi būti profesiškai ir intelektualiai pajėgus reflektuoti debatų dalyvių pasisakymus, pasiūlymus, gebėti nedelsiant į juos reaguoti. Tam reikia stipraus stuburo nepasiduodant informaciniam manipuliavimui, rimto ir specialaus pasirengimo ne tik žurnalisto profesiniame meistriškume, bet ir dalykinėse srityse.


Būtent dalykiškas, konstruktyvus kritiškumas, asmeninis kuklumas, geranoriškumas ir kolektyvinių pastangų telkimas, o ne suskirstymas į priešiškas stovyklas, visuomenėje sukuria socialinį audinį, kuriuo uždengta visuomenė gali pasisemti žinių, supratimo ir patirties kelionei į gerovės valstybę. Tai yra būdas kaip iš susipriešinusios, dirglios kitokiai nuomonei visuomenės, keliauti į nors ir ne vienos tiesos, bet ateities siekiais labiau suvienytą, stabilią, nesustabarėjusią, neužsidariusią romantizuotoje praeityje visuomenę.


LRT žurnalistai ir socialinių tinklų burbulai


LRT žurnalisto savęs priskyrimas socialinio tinklo burbului yra ir jo objektyvumo pabaiga. Jiems tenka susitaikyti su tuo, kad jau LRT eteryje jų vedami debatai kokiu nors užburbuliniu klausimu yra suvokiama kaip vaidyba, veidmainiavimas, o ne objektyvus diskusijos moderavimas. Nes jau žinoma jų pareikšta išankstinė nuomonė. Todėl taip dažnai šie LRT žurnalistai, socialinių tinklų burbulų lyderiai, savo pašnekovų sąraše ir LRT mato tik savo burbulo dalyvius ar jų simpatikus. Kiti jau sunaikinti, manant, kad su jais nėra prasmės diskutuoti.

Kariaujantiems socialinių tinklų burbulų karuose lengva pasiekti pergalę, čia nėra prieštaraujančių, nesutinkančių, o jei yra, jie greitai bendromis burbulo pastangomis sunaikinami. Kalbant iš galios pozicijos apie pažeidžiamas visuomenės grupes (dažnai suklydusias ar suklaidintas, neturinčiais patirties aiškiai suformuluoti savo poziciją) galima atsipalaidavus mėgautis savo neklystamumu ir išmintimi. Čia visi oponentai eliminuojami, sunaikinami. Bet burbulo gyventojams tenka susitaikyti su tuo, kad jie skaudžiai baudžia patys save. Skausmu, kurio patys nejaučia. Be tikrų oponentų jų debatai lieka paviršutiniški, netenka gylio ir meistriškumo, savirefleksijos. Diskutuojant pritariančiųjų tarpe nėra akstino stengtis, įtempti savo intelektualines patirtis. Tokie burbulo debatai nepaliečia nei kitaminčių, nei pačių burbulo gyventojų pasaulėžiūros, neverčia sustoti ir pagalvoti apie tuos, kurie yra mūsų visuomenės nariai ir nusipelno savo vietos po saule, net jei yra neteisūs. Dažnai pamirštant, kad vieši pasisakymai yra tik visuomeninio konflikto pradžia, kuris nutildytas, ignoruotas, vėliau pasireikš daug bjauresnėmis formomis ir politinėmis valiomis.


Burbulo galia gaji ir paveiki tik burbulo viduje. Burbulo vienpusiškos, nekritiškos, dažnai neteisingos informacijos cirkuliavimas veikia stiprintuvo grįžtamosios galios didėjimo principu. Vieni kitus papildo ta pačia nuomone, ją pastiprinant naujais priešininkų naikinimo argumentais, kitų nei įsileidžiant, nei išgirstant. Taip veikė nacistinė Gobelsio propagandos mašina, taip veikia Kremliaus propaganda, taip veikia ir bet kuris kitas totalitarizmo įrankis. Skiriasi tik turinys, bet veikimo principai tie patys: naikink oponentus, reikalauk paklusnumo ir absoliutaus lojalumo saviškiams.


Tokia veikla socialinių tinklų burbuluose negali būti laikoma žurnalistika. Tai pačių burbulo dalyvių ideologijos, pažiūrų, simpatijų, priešininkų, konkurentų sunaikinimo informacijos skleidimo vienpusiškumas, vieno požiūrio, „teisingosios“ ideologijos viešieji ryšiai.


Neturėtų kelti nuostabos ir pasipiktinimo ir tai, kad LRT žurnalisto objektyvumas taip pat yra ir bus vertinamas pagal jo elgesį socialiniuose tinkluose. Tokia neobjektyvi, šališka, išankstinės nuomonės žurnalistika gali dar išlikti, jei nebus LRT vadovo, kuris to netoleruos ir sieks pilno nešališkumo įgyvendinimo, o LRT Taryba ir etikos sargai tai pastebės ir bus visiems LRT žurnalistams vienodai teisingi.

(Plačiau, pavyzdžiui, apie BBC žurnalisto nešališkumo reikalavimus https://www.bbc.com/editorialguidelines/guidelines/impartiality/guidelines, apie bendrus Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos reikalavimus https://www.ofcom.org.uk/__data/assets/pdf_file/0033/99177/broadcast-code-guidance-section-5-march-2017.pdf ).


Šiuo atveju, pagrindžiant visuomeninio transliuotojo žurnalistų nešališkumą, yra BBC garsaus sporto žurnalisto Gary Lineker suspendavimo (draudimas vesti BBC laidas) BBC eteryje istorija. Šis ilgametis, talentingas ir BBC žiūrovų mylimas žurnalistas (brangiausiai apmokamas BBC darbuotojas, kuriam praėjusiai metais už jo darbą sumokėta 1,6 mln. eurų honoraras) buvo suspenduotas dėl jo itin aštrių pasisakymų Twitter socialiniame tinkle apie Britų vyriausybės naująją prieglaudos suteikimo Didžiojoje Britanijoje pabėgėliams politiką (Lineker palygino dabartinę BBC pabėgėlių prieglaudos politiką su žiauria nacių Vokietijos 30 – aisiais taikyta politika). Dalis jo kolegų BBC pademonstravo solidarumą ir atsisakė vesti laidas BBC eteryje. Britų vyriausybės nariai pavadino tokį pareiškimą įžeidžiančiu ir nepriimtinu. Dalis parlamento narių paragino G.Lineker atleisti iš darbo. Tačiau G.Lineker yra laisvai samdomas BBC žurnalistas, jis nedirba BBC politikos naujienų ar jų analizės srityje ir jam nėra taikomi visi BBC žurnalistinio nepriklausomumo įsipareigojimo standartai, todėl BBC panaikino G.Lineker suspendavimą ir pranešė, kad su G.Lineker susitarta, kad jis įsipareigoja laikytis dabartinės BBC žurnalistų nešališkumo politikos, o BBC įsipareigojo nustatyti aiškesnius nepriklausomumo standartus ne tik BBC dirbantiems žurnalistams, bet ir BBC nuolat laisvai samdomiems autoriams. BBC pranešė, kad žurnalistų nešališkumas yra vienas kertinių BBC žurnalistikos elementų ir galimos išimtys bus taikomos tik ne naujienų ar jų analizėje dirbantiems asmenims. Ši istorija yra tik vienas pavyzdys kaip visuomeninis transliuotas rūpinasi savo žurnalistikos nepriklausomumu (daugiau: https://globalnews.ca/news/9547420/gary-lineker-reinstated-bbc-suspension/).


LRT nėra ir negali būti kieno nors viešieji ryšiai, tai yra ir turi būti aukščiausios rūšies nepriklausoma žurnalistika. Tokią žurnalistiką gali kurti ir puoselėti žurnalistai, o ne viešosios informacinės erdvės manipuliatoriai. Todėl LRT misijai įgyvendinti reikia vadovo, kuris išpažįsta ir išpažins žurnalistikos vertybes.



Algimantas Šindeikis


320 peržiūrų

Comments


bottom of page