2020 m. rugpjūčio mėn. 1 d. įsigalios Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas. Pagal šį įstatymą Lukiškių aikštei Vilniuje suteiktas memorialinės aikštės statusas, t.y. aikštė yra įstatymu saugoma kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Įstatymas draudžia Lukiškių aikštę naudoti ir tvarkyti pažeidžiant viešąją tvarką ir gerą moralę.
Mano moralinių, ideologinių ir teisinių vertybių sistemoje ir laisvė, ir demokratija yra mūsų konstitucinės vertybės, kurių gynyba, man kaip liberalių pažiūrų piliečiui, yra kasdienė pareiga.
Nepamirškim EŽTT jurisprudencijos, aiškiai (priešingai aiškumo prasme nei mūsų KT) pasisakančios, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija yra grindžiama liberalios demokratijos ir pliuralizmo vertybėmis.
Pritariu pareikštoms nuomonės, kad Vilniaus miesto tarybos sprendimas dėl “open beach” būtų labiau konstituciškai ir įstatymiškai pagrįstas nei vienasmenis Vilniaus mero potvarkis. Be to, manau, kad ir rengiami miestų plebiscitai, puikiai pasitarnautų dar didesniam tokių sprendimų legitimizavimui. Ir kurtų “aštrių” sprendimų priėmimo demokratijos ir teisės kultūrą.
Manau, kad Vilniaus meras “pasvėrė” šias galimybes ir priėmė sprendimą vienasmeniškai, įvertinęs, kad toks sprendimas dėl politinio susiskaldymo Vilniaus Taryboje nebus priimtas.
Realioje demokratijoje, teisinėje valstybėje turi tilpti viskas: ir tradicija, ir naujovės. Tik tada ji yra vertinga ir turi adekvatų turinį. Nes piliečių “susivienijimu” ar ‚suvienijimu“ apie vienos pusės (nesvarbu ar konservatyvios, ar liberalios) vertybes, yra paprastai pagrįsta totalitarinių, o ne demokratinių valstybių politika ir teisė. Piliečių susivienijimas ir susivienijimas turi prasmę tik esant visiškai aiškiam geros moralės pažeidimui, mirtinam pavojui ar išorės priešų puolimui. Kitais, ne tokiais pavojingais atvejais, turi būti leista piliečiams turėti skirtingas nuomones ir nebūti vieningiems. Laisvė turėti savo įsitikinimus ir pažiūras taip pat yra garantuojama Konstitucijos.
Manęs neįtikina viešojoje erdvėje išsakyti argumentai, kad piliečių pramogų vietų atstumas nuo demokratijos institucijų yra lemianti vertybė. Nepamirškim, kad net ir teisėjai yra žmonės ir jų poreikių vietos (tualetai ar valgyklos) yra dar arčiau teisingumo vykdymo vietų nei „open beach“. Atleiskit už tokį palyginimą. Neturiu jokio tikslo ką nors pažeminti. Tiesiog noriu priminti, kad pagal mūsų Konstituciją prieš įstatymą visi piliečiai yra lygūs. Ir tikiu, kad tai yra reali, o ne tik Konstitucijoje deklaruota konstitucinė vertybė.
Taigi, lieka išsiaiškinti „viešosios tvarkos ir geros moralės” sąvoką. Čia dėl suprantamų priežasčių mūsų nuomonės gali išsiskirti. Vienam močiutė ir anūkas smėlio dėžėje yra gyvenimo džiaugsmas, kitiems šventvagystė, jei tai per arti istoriškai reikšmingų, daug sukrėtimų pergyvenusių vietų.
Siekiant pagrįsti konservatyvų geros moralės vertinimą, yra pateikiami kaip konservatyvūs Europos architektūriniai ar kitokie atminties saugojimo sprendimai. Dažnai tai daroma selektyviai ir nesąžiningai, ir pamirštant, kad daugiausiai europiečių kraujo išlietose II pasaulinio karo vietose (Sąjungininkų išsilaipinimo vietos Normandijoje, Diunkerkas) Prancūzijos pakrančių pliažuose galite aptikti ne tik paplūdimio smėlio ir čia saulėje besikaitinančių europiečių, bet net ir mano liberalios geros moralės sąvokos supratimui keliančių klausimų maudymosi kostiumėlių prancūziškas madas ar jų visišką nebuvimą. Ar tuo pažeminti čia savo galvas padėję II pasaulinio karo didvyriai? Mano vertinimu, tuose pliažuose šiandien ir vyksta tai, už ką buvo lietas kraujas II Pasaulinio karo frontuose, t.y. už teisę būti laisviems, džiaugtis gyvenimu ir neleisti įsigalioti naciams, kurių tikslas buvo juos pavergti ir sudaiktinti.
Kadangi įstatymas dėl aikštės yra priimtas, tai ginčas persikelia į naują teisinę plotmę. Mano vertinimu įstatymas yra daugiau nei kvailas dėl reguliavimo, pagal kurį nustatytas aikštės naudojimo ir tvarkymo atitikimo viešajai tvarkai ir geros moralės reikalavimas. Galėčiau išvardinti keliolika teisės aktų, kurie jau yra įtvirtinę ir saugo viešąją tvarką ir gerą moralę. Bet kurioje viešoje vietoje kitaip elgtis negalima. O įstatymų infliacija, kuri būdinga mūsų valstybei, daro mūsų Respubliką ne labiau teisine, bet perdėto, komplikuoto, nekokybiško ir todėl mažai vertingo ir suprantamo visuomenei teisinio reguliavimo valstybe.
Taigi, po rugpjūčio 1 d. atsiranda teisinė galimybė patikrinti mero akto dėl “open bech” atitikimo aukštesnės galio aktui, šiuo atveju . Čia turime visą eilę subjektų, kurie tai galėtų padaryti: "Kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Nurodyti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydami ištirti konkrečios bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą. Šioje dalyje nurodyti subjektai, išskyrus bendrosios kompetencijos ir specializuotus teismus, kreipiasi į administracinį teismą su pareiškimu. Bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą išdėsto nutartyje. Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai."
Pagal administracinių bylų teisenos įstatymą tai administracinių teismų kompetencija. Turiu abejonės dėl tokios kompetencijos realizavimo šiuo atveju vertinat geros moralės sąvoką. Moralės vertinimai, nesant aiškaus visuomenės sutarimo, neturėtų būti teismų kompetencija. Jei tokių visiems vienodai suprantamų moralės normų šiandien nėra, teismai negalėtų patys jų sukurti, nes tai būtų teismo kompetencijos peržengimas.
Jei teismai drįstų kištis į geros moralės sąvoką „open beach“ atveju, būtų pakirstas pasitikėjimas jais nemažoje dalyje visuomenės, nes visuomenėje moralinis „open beach“ klausimas nėra išspręstas, todėl teismo sprendimas dėl geros moralės būtų per ankstyvas.
Jei ginčas persikels į teismus, iš tokios pavojingos situacijos teismams gali tekti suktis ieškant Vilniaus mero sprendimo priėmimo procedūrinių pažeidimų. T.y. būtent vertinti ar tokį teisės aktą galėjo priimti Vilniaus meras, be Tarybos sprendimo.
Bet tai nebūtų ginčo išsprendimas iš esmės. Tik jo nukėlimas į ateitį leidžiant kurtis gerai moralei ir šioje srityje.
Teisė ir pareiga šį klausimą išspręsti ir susitarti dėl geros moralės tenka visuomenei. Todėl net jei „open beach“ yra tik Vilniaus mero provokacija ar rinkiminis triukas, ji turėtų pasitarnauti mūsų demokratijai kaip geros moralės ir sugyvenimo demokratijos sąlygomis paieška.
