Advokato vestos bylos teismuose

Bendraturčių teisės

Bendrasavininkių teisė atsidalinti savo nuosavybę iš bendrosios dalinės nuosavybės

Priimtas teismo sprendimas

​

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009).  

              Konkrečiu atveju teismas siekė kaip įmanoma atidalyti bendraturčius iš bendro daikto, nes kaip matyti šalių interesai yra labai priešingi, jų santykiai labai konfliktiški. Kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu. Tokiu būdu byloje bendram naudojimui paliktini tik 2 pastatai gyvenamasis namas, kur išlieka 2 savininkai ir kluonas, kurį valdytų trys savininkai.

Asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas). Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai.

              Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismine tvarka, reikia parinkti tokį atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų daugelio bendraturčių interesus, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Teismo patvirtinama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tvarka turėtų užtikrinti tolesnį tokio turto naudojimo racionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006).

Žmogaus teisės

Teistumo panaikinimas

Priimtas teismo sprendimas

​

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 363 straipsnyje reglamentuojama teistumo laiko sutrumpinimo arba teistumo panaikinimo tvarka. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, jog atlikusio bausmę asmens prašymą dėl teistumo laiko sutrumpinimo arba teistumo panaikinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnį nagrinėja apylinkės teismas pagal atlikusio bausmę asmens gyvenamąją vietą. 

Taigi, pagal minėtą baudžiamojo proceso įstatymo normą, prašymą dėl teistumo laiko sutrumpinimo arba teistumo panaikinimo gali pateikti tik asmuo atlikęs bausmę. Be to, tokį prašymą nuteistasis gali pateikti teismui suėjus ne mažiau kaip pusei teistumo termino (BK 97 straipsnio 7 dalyje). Nagrinėjamu atveju tokių, įstatyme įtvirtintų sąlygų nuteistajam kreiptis į teismą dėl teistumo panaikinimo, nenustatyta.

Medžioklės teisė

Žemės savininko ar naudotojo teisė gauti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą iš medžiotojų būrelio

Priimtas teismo sprendimas

​

Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnis, Medžioklės įstatymo 18 straipsnis nustato laukinės gyvūnijos išteklių naudotojų ir valstybės prievolę atlyginti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams, numato atvejus, kai ši prievolė atsiranda. Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys nustato tvarką, pagal kurią medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala įvertinama ir atlyginama. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą apskaičiuoja savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija, žala apskaičiuojama pagal Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo metodiką (toliau – Metodika), kuri patvirtinta aplinkos ir žemės ūkio ministro 2002 m.  rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 ir įsigaliojo nuo 2002 m. spalio 10 d. (2013 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. D1-723/3D-669 redakcija).

Žiniasklaidos teisė

Žurnalistų žodžio laisvė

Priimtas teismo sprendimas

​

CK 2.24 straipsnis reglamentuoja asmens garbės ir orumo gynybos būdus, subjektus, kurie gali kreiptis į teismą ir kurie atsakingi, prezumpcijas, ikiteismines ginčų nagrinėjimo procedūras, atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, sankcijas už teismo sprendimų nevykdymą. Įvertinus Teiginio II turinį, kuriame nurodyta atsakovo nuomonė apie ieškovo neigiamą požiūrį į tam tikrus asmenis, darytina išvada, jog toks teiginys negali pažeisti jokių CK 2.24 straipsnio normų, todėl ieškovo reikalavimas šioje dalyje laikomas nepagrįstu ir netenkinamas.

Ieškovui pareiškus reikalavimą konstatuoti, jog atsakovo paskelbta nuomonė neturi faktinio pagrindo, teismo vertinimu, pagal analogija su CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, turi būti laikoma, jog atsakovo nuomonė neturi faktinio pagrindo, jeigu atsakovas neįrodo priešingai. Atsakovas Teiginio II faktinį pagrindą grindė 3 šaltiniais: liudytojų liudijimais po filmavimo, byloje pateiktu vaizdo įrašu, kita surinkta medžiaga. Teismo vertinimu, vertinant nuomonės faktinį pagrindą turi būti vertinama ar buvo prielaidos tokiai nuomonei pareikšti. Skirtingi asmenys tam tikras faktines aplinkybes gali įvertinti skirtingai, padaryti iš jų skirtingas išvadas ir išreikšti skirtingas nuomones, todėl tai, jog iš faktų padarytos išvados neatitinka tikrovės, kitų asmenų padarytų išvadų, nereiškia, jog nuomonė išreikšta neturint faktinio pagrindo, nes priešingai būtų apribota asmens konstitucinės teisė turėti ir laisvai reikšti savo įsitikinimus.

Žmogaus garbė ir orumas

Šmeižimas

Priimtas teismo sprendimas

​

Šmeižimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ir nuomonė turi būti paremta faktais ir pateikiama sąmoningai jos neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį nekyla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Išteisintasis asmuo išreiškė savo nuomonę ir pateikė faktus apie galimą Privataus kaltintojo priklausomybę nuo alkoholio, turėdamas pakankamą faktinį pagrindą susidaryti tokią nuomonę ir pateikti jam žinomus, o ne melagingus ar prasimanytus faktus.

Žiniasklaidos teisė

Žurnalisto teisė neatskleisti informacijos šaltinio

Priimtas teismo sprendimas

​

LR Konstitucinis Teismas 2002-10-23 nutarime (LR KT  bylos Nr. 36/2000) yra konstatavęs: „Konstitucinė   laisvė  nekliudomai  ieškoti,  gauti  ir skleisti   informaciją   bei   idėjas   yra  vienas  iš  atviros, teisingos,    darnios    pilietinės    visuomenės,   demokratinės valstybės  pagrindų.  Ši  laisvė  - svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų  asmens  teisių  ir  laisvių  įgyvendinimo  prielaida, kadangi   asmuo   gali  pilnavertiškai  įgyvendinti  daugelį  savo konstitucinių    teisių   ir   laisvių   tik   turėdamas   laisvę nekliudomai    ieškoti,    gauti    ir    skleisti   informaciją. Konstitucija   garantuoja   ir  saugo  visuomenės  interesą  būti informuotai.      Konstitucijos  25  straipsnio nuostatos yra neatsiejamos nuo kitų  Konstitucijos  nuostatų, kuriose įtvirtintos asmens laisvės nekliudomai  ieškoti,  gauti  ir skleisti informaciją garantijos: nuo  44  straipsnio  1 dalies nuostatos, kad masinės informacijos cenzūra  draudžiama,  nuo  šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybė,   politinės   partijos,   politinės   ir   visuomeninės organizacijos,    kitos    institucijos    ar    asmenys   negali monopolizuoti  masinės  informacijos priemonių, nuo 33 straipsnio 2  dalies  nuostatų,  kad  piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės  įstaigų  ar  pareigūnų  darbą, apskųsti jų sprendimus, kad draudžiama persekioti už kritiką ir kt. Taigi   Įstatymu  nustatydamas  žurnalisto  teisę  išsaugoti informacijos   šaltinio   paslaptį,   neatskleisti   informacijos šaltinio,  įstatymų  leidėjas  negali  nustatyti  tokio  teisinio reguliavimo,   kuriuo   būtų  sudarytos  prielaidos  neatskleisti  informacijos  šaltinio  net ir tada, kai demokratinėje valstybėje informacijos   šaltinį   atskleisti  yra  būtina  dėl  gyvybiškai svarbių  ar  kitų  ypač  reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant  užtikrinti,  kad  būtų  apgintos  asmens  konstitucinės teisės   ir   laisvės,   kad   būtų   vykdomas  teisingumas,  nes informacijos   šaltinio   neatskleidimas   galėtų   sukelti  daug sunkesnes  pasekmes  negu  jo  atskleidimas.  Taip  būtų pažeista Konstitucijos   saugomų   vertybių   pusiausvyra,   konstitucinis atviros,     darnios     pilietinės    visuomenės    imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas. LR KT yra šiame nutarime pažymėjęs, kad įstatymu įtvirtinus žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio ir kilus klausimui,ar turi būti atskleista informacijos šaltinio paslaptis, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar informacijos šaltinio neatskleidimu nebus pažeistos Konstitucijos saugomos vertybės. Demokratinėje teisinėje valstybėje tokių klausimų sprendimas yrat eismo kompetencija. Konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus (Konstitucinio Teismo  2002m. liepos 2 d. nutarimas). tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso.