Apie romantizuotą Lietuvos užsienio politiką ir Konstitucijos aiškinimą

Gerbiamas profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas pateikė Konstitucijos 135 str. aiškinimą, kuriame nurodo teisinius argumentus dėl LR Užsienio reikalų ministerijos sprendimo Lietuvoje įsteigti Taivaniečių atstovybę teisėtumo ir konstitucinio pagrįstumo ( https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/dainius-zalimas-taivano-dilema-teise-ir-teisingumas-ar-prievarta-500-1631752 ).

Profesorius taip aiškina Konstitucijos 135 str.:

“Kitaip tariant, šioje nuostatoje įtvirtinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslai ir principai, kartu ir svarbiausios vertybės, kurių privalu paisyti vykdant užsienio politiką. Vadinasi, pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos užsienio politika negali būti nevertybinė, nes ją vykdant privalu ginti tokias vertybes, kaip šalies saugumas ir nepriklausomybė, piliečių gerovė ir jų teisės bei laisvės, prisidėti prie tokių vertybių, kaip teisė ir teisingumas, įgyvendinimo tarptautiniuose santykiuose, taip pat derinti pagarbą įvairioms tarptautinės teisės saugomoms vertybėms, pavyzdžiui, valstybių suverenitetui ir žmogaus teisėms.

Šalies saugumas, nepriklausomybė ir piliečių gerovė negali būti priešpastatoma teisei ir teisingumui tarptautiniuose santykiuose. Atvirkščiai, pagal Konstituciją šalies saugumas, nepriklausomybė ir piliečių gerovė sietini su sėkme kuriant teise ir teisingumu grindžiamą tarptautinę tvarką, kartu ir įtvirtinant tarptautiniu mastu teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybes.

Beje, lygiai toks pat požiūris įtvirtintas Europos Sąjungos sutartyje, pagal kurią palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes, tarp kurių yra pagarba žmogaus orumui, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms, pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir

moterų bei vyrų lygybė (ES sutarties 2 straipsnis, 3 straipsnio 5 dalis).

Vadinasi, pagal Konstituciją Lietuvos užsienio politika negali būti tokia, kad santykiai su kitomis valstybėmis būtų plėtojami ignoruojant tų valstybių vertybinę orientaciją, ypač kaip jos paiso teisės viršenybės, demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms reikalavimų. Kitaip tariant, pagal Konstituciją preziumuojama, kad nepaisančios šių reikalavimų valstybės yra potencialios grėsmės Lietuvos saugumui ir piliečių gerovei šaltinis; kartu užsienio politikos prioritetu turi būti parama teisės viršenybei, demokratijai ir žmogaus teisėms teikiant pirmenybę santykių su šiuos principus gerbiančiomis ir juos įgyvendinančiomis valstybėmis plėtrai.”

Tikiuosi neiškreipsiu gerbiamo Profesoriaus minčių, bet jas perfrazavęs, suprantu, kad Taivaniečių atstovybės įsteigimas Lietuvoje atitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtintą vertybinę orientaciją užsienio politiką grįsti santykių prioritetu su parama teisės viršenybei, demokratijai ir žmogaus teisėms gerbiančiomis ir juos įgyvendinančiomis valstybėmis, todėl kitos konstitucinės vertybės, inter alia ir Konstitucijos 135 str. nustatyta pareiga užsienio politiką grįsti Lietuvos valstybės saugumu bei piliečiu gerove, net ir tuo atveju, jei joms iškyla reali grėsmė, yra šiuo atveju mažesnės vertės, todėl turi nusileisti konstitucinių vertybių balanse santykių prioritetui su demokratinėmis valstybėmis.

Nors dažniausiai pritariu Profesoriaus Konstitucijos interpretavimui, tačiau šį kartą negaliu sutikti.

Sutinku tik su Profesoriau požiūriu, kad Lietuvos valstybės užsienio politika turi būti grindžiama universaliomis demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis. Tačiau nesutinku, kad šiuo konkrečiu atveju, t.y. LR Užsienio reikalų ministerijai (URM) priėmus sprendimą įsteigti Lietuvoje Taivaniečių atstovybę yra tinkamai subalansuotos mūsų Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, buvo laikytasi konstitucinio proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principų. Profesorius nutylėjo ir konstitucinį proporcingumo principą, kuris šiuo atveju yra būtinas norint įsitikinti ar Taivano atstovybės įsteigimas yra konstituciškai pagrįstas.

Neturiu abejonių, kad taivaniečiai turi apsisprendimo teisę kaip ir bet kuri kita šalis to nuosekliai siekianti ir gebanti tai įrodyti šalis. Taivanas turėtų būti pripažintas kaip nepriklausoma valstybė. Kinija neturi teisės kėsintis į šios šalies apsisprendimą. Tačiau abejoju ar Lietuvos valstybė turėtų būti pirma, kuri agresyviai inicijuotų šį procesą.

Manau, kad Konstitucijos 135 str. 1 d. aiškinimas atsietai nuo kitų konstitucinių teisių ir pareigų, inter alia Konstitucijos 46 str. 1 dalyje nustatytos pareigos LR Vyriausybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, Lietuvos verslo teisėtų lūkesčių laisvai prekiauti su viso pasaulio, o ne tik su demokratinėmis valstybėmis, yra romantizuotas požiūris į pasaulį ir jo tvarką, kuris gali sukelti ir jau sukėlė rimtas pasekmes šalies ekonomikai ir investiciniam klimatui. Toks Profesoriaus Konstitucijos 135 str. aiškinimas yra konstituciškai pagrįstas tik tuo atveju, jei jis tik teoriškai nubrėžia mūsų užsienio politikos gaires, kuriomis privalome vadovautis deklaruodami savo vertybinę užsienio politiką, viešai paskelbdami savo vertybines orientacijas ir užsienio politikos prioritetus. Tokiu teoriniu atveju šiam aiškinimui pilnai pritariu. Bet visiškai su juo nesutinku, jei juo yra vadovaujamasi pateisinant Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) įgyvendintus konkrečius teisinius žingsnius, kuriais yra priimami sprendimai, kurių pasekmės sukelia pavojų valstybės saugumui ir piliečių gerovei.

Pirma, toks Konstitucijos 135 str. aiškinimas paneigia kitą konstitucinę vertybę - užtikrinti šalies saugumą ir piliečių gerovę (Verslo organizacijų viešai skelbiama informacija apie 1000 Lietuvos įmonių, kurios yra tiesiogiai ir netiesiogiai susiję su Kinija ir dėl to arba apskritai nebegali vykdyti ūkinės veiklos, arba tokia veikla yra apribota, nurodoma, kad dalis verslų jau sustabdė ar pristabdė veiklą, investuotojai traukiasi, arba keičia savo planus, perspektyvi lietuviška aukštų technologijų įmonė Brolis semiconductors paskelbė apie dalies savo naujos veiklos patraukimą iš Lietuvos), todėl Profesoriaus pateiktame Konstitucijos 135 str. aiškinime iš esmės nėra šio straipsnio balansavimo su kitais Konstitucijos straipsniais. Pasigendu platesnio optimalaus konstitucinio balanso tarp orientacijos į ryšių su demokratinių valstybių palaikymą ir tarp mūsų saugumo ir piliečių gerovės paieškos. Turiu priminti ir tai, kad ir Konstitucijos 135 str. straipsnyje yra expressis verbis nustatyta pareiga atsižvelgti į valstybės saugumą ir piliečių gerovę.

Didžiąją dalį šiuolaikinio pasaulio tiek geografiškai, tiek demografiškai sudaro diktatūros ir pusiau diktatūros. Viešai skelbiamo The Economist Demokratijos indekso duomenimis 2020 m. pilnos demokratijos sudaro tik 13,8 proc. – pasaulio valstybių, 8.4 proc. – jų gyventojų, 27,5 proc. – pasaulio BVP, ribotos demokratijos – 31,1 proc. – pasaulio valstybių, 41,0 proc. – jų gyventojų, 45,7 proc. – BVP, hibridiniai režimai – 21 proc. – pasaulio valstybių, 15,0 proc. gyventojų, 3,7 proc. – BVP, autoritariniai režimai – 34,1 proc. – pasaulio valstybių, 35,6 proc. – pasaulio gyventojų, 23,1 proc. – BVP.

Taigi, gyvename nedemokratiškame pasaulyje. Esame mažuma. Atsisakydami tai matyti ir suvokti esame ne tik akli, bet ir patys pavojingi sau ir savo valstybei. Būdami menko ekonominio ir karinio pajėgumo, bet pasirinkę agresyvią užsienio politiką (ne tik retorinę, bet ir teisinių veiksmų) diktatorių valdomų valstybių atžvilgiu, galime pasiekti priešingą rezultatą nei siekiame. Dėl galimo dalinio ekonominio izoliavimo, kuris neišvengiamai bus susijęs su ekonominiais sunkumais ir konkurencingumo su kitomis valstybėmis praradimu, išsikeliame sau uždavinį, kurio dar niekas sau nekėlė – apriboti savo verslo ekonominę laisvę veikti tik demokratiškų valstybių rinkose.

Gerai suprantame, kad globalizacijos amžiuje Lietuvos valstybės ekonominis pajėgumas ir nuo jo tiesiogiai priklausanti piliečių gerovė yra susiję su mūsų vieta pasauliniame darbo pasidalijime. Jei priimsime sprendimus, kurie nulems mūsų pašalinimą iš dalies pasaulio darbo pasidalijimo rinkos, jokios piliečių gerovės nesukursime. Ir Lietuvos Konstitucinio Teismo bei kitų demokratiškų valstybių konstitucinėje doktrinoje pripažįstama, kad žmogaus teisių užtikrinimui būtini ekonominiai resursai. Jų neturint žmogaus teisių užtikrinimas į švietimą, sveikatos apsaugą, kultūrinių poreikių tenkinimą yra smarkiai apribotas, labiau deklaratyvaus nei realaus turinio.

Taigi, Profesoriaus paskelbtame Konstitucijos 135 str. aiškinime pasigendu išsamaus ir visapusiško optimalaus konstitucinio balanso įvertinant visus svarbius aspektus ne tik bendruoju (su kuriuo sutinku), bet ir šiuo konkrečiu atveju.

Antra, nesutinku, kad vadovaujantis Konstitucijos 96 str., pagal kurį LR ministrai, būdami atsakingi LR Vyriausybei, gali steigti "kitas atstovybes" (nediplomatines ir nekonsulines) ir tam užtenka nebylaus Seimo daugumos pritarimo ar palaikymo. Vadovaujantis tokia logika kito Seimo valdančioji Seimo dauguma galėtų prie LR URM įsteigti ir nedemokratinių ar diktatorių valdomų valstybių tam tikrų grupių ar organizacijų atstovybes, nes tarkim tam būtų ministro valia ir Seimo daugumos palaikymas. Vargu ar būtume patenkinti tokia politinės daugumos valia ir jos sprendimais. Ypač atsižvelgiant į tai, kad toks teisinis žingsnis nėra grindžiamas nei LR Vyriausybės nutarimu, nei Seimo priimtu įstatymų, tačiau jo pasekmės šalies ekonomikai yra akivaizdžios.

Trečia, įsteigiant Taivaniečių atstovybę LR URM ir Seimo dabartinė dauguma pastatė vežimą prieš arklį - pirma priėmė avantiūristinį, sunkias pasekmes Lietuvos verslui sukėlusį sprendimą, ir tik tada pradėjo diskusijas ar jis atitinka Lietuvos valstybės užsienio politikos vertybinę orientaciją. Taip veikia avantiūristai, o ne atsakingi politikai, išpažįstantys demokratijos vertybes. Politiniai avantiūristai, o ne demokratai yra linkę skambius lozungus ir savo sprendimus skelbti ir priimti neįvertinus galimų pasekmių. Tikri demokratai pasitikrina savo galimų sprendimų pasekmes aštrioje parlamentinėje ir viešojoje diskusijoje, išgirsta kitas nuomones, nes tokia yra sprendimų priėmimo logika demokratijoje. Tai padeda įvertinti galimai kilsiančias rizikas. Sprendimus, kuriems priimti pakanka vienos politinės jėgs, priima diktatoriai, nes jie veikia tik savo interesais, o diskusijos ir sprendimo naudingumas ar jo žalingumas piliečių gerovei jiems mažai rūpi.

Ketvirta, Konstitucija yra vientisas teisės aktas, jos straipsnių negalima aiškinti atsietai nuo kitų straipsnių. Šiuo atveju Profesorius aiškindamas Konstitucijos 135 str. 1 d., nutylėjo 46 str. 1 dalį, kurioje yra įtvirtintas Lietuvos ūkio grindimas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva ir 3 d. valstybės pareigą taip reguliuoti ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Reikšmingo dalies Lietuvos verslo, kuriam beje buvo ir politinės valdžios suskurtas teisėtas lūkestis, kad jie turi skverbtis į Kinijos rinką po konflikto su Rusija ir jos apribojimų dirbti su Lietuvos įmonėmis įvestais 2015 m., numarinimas URM priimant dėl Taivaniečių atstovybės įsteigimo yra ne tik konstitucinių teisėtų lūkesčių pažeidimas, bet ir pareigos reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei pažeidimas.

Penkta, teisinės valstybės konstitucinis proporcingumo principas reikalauja patikrinti ar apribojant žmogaus teisę ji ribojama laikantis šio principo. Ar kam nors kyla abejonių, kad šiuo atveju buvo įsikišta į piliečių ir verslo teises. Konstitucijos 48 str. yra nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Akivaizdu, kad URM koridoriuose primtas sprendimas sukėlė padarinius, kurie paneigė šias teises. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Jo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti. Profesorius neatsakė į klausimą ar šiuo atveju URM pasirinkus savo sprendimą jis buvo būtinas nurodytiems Konstitucijos 135 str. 1 dalies principams įgyvendinti, t.y. grįsti savo užsienio politiką demokratinėmis vertybėmis, su kuriuo kaip jau minėjau visiškai sutinku. Iki šiol nėra aiškiai pagrįsta, kad būtent tokios Taivano atstovybės, o ne tarkim Taipėjaus, kuri Kinija toleruoja, buvo pasirinktas kaip adekvati pagalbos Taivano žmonėms priemonė.Todėl konstituciškai pateisinant Taivaniečių atstovybės įsteigimą konstitucinis proporcingumo principas buvo pamirštas.

Šešta, yra daug būdų kaip avantiūristiškas, menką patirtį ir nuovoką turintis neįžvalgus politinis elitas, arba asmenys, save manantys esą laisvi nuspręsti kas yra, o kas nėra vertybė, gali sunaikinti piliečių pasitikėjimą savo valstybę, paneigti jų gerovę, sukelti ilgalaikius neigiamus ekonominius padarinius. Tai politinis avantiūrizmas, veikiant prieš savo piliečių gerovės interesus, jų pagrįstus lūkesčius, kad šalies politika bus optimali ir tinkamai subalansuota realiam, o ne romantizuotam pasauliui. Lietuvos verslas, jo sumokami mokesčiai, įkurtos darbo vietos, investicijos, verslo įmonės, kurios tapo pasaulio darbo pasidalijimo tinklų dalimi savo rizika ir atsakomybę investavę savo lėšas į jo plėtrą, taip pat yra konstitucinės vertybės, į kurias turi būti atsižvelgta ieškant optimalaus balanso tarp skirtingų konstitucijos vertybių, inter alia ir tų, kurie įtvirtintų Konstitucijos 135 str. 1 dalyje ir 46 str. 1 ir 3 dalyse bei. Mūsų verslo konkurencingumas pasaulyje taip pat yra konstitucinė vertybė, kuri nulemia taps Lietuva gerovės valstybe ar netaps.

P.S. Balsavau už vieną dabartinės valdančiosios koalicijos politinę jėgą. Tenka pripažinti, kad suklydau. Supratau, kad savo veiksmus vyriausybėje ir mano išrinktieji supranta kaip žaidimą smėlio dėžėje. Supiltus kalnelius ir iškastus griovelius jie gali perpilti ir perkasti taip, kaip jiems patinka, pamiršdami, kad net ir Lietuva yra didesnė už jų smėlio dėžę. Vertybiniai vidaus ir užsienio politikos klausimai ir teisingo konstitucinių vertybių balanso paieška yra rimtas intelektualinis iššūkis. Tam reikia patirties, išminties ir brandos. Dabartinė valdančioji dauguma savo užsienio politika parodė, kad jiems tai yra perdėm sudėtingas uždavinys.

Apgintas neteisėtu praturtėjimu kaltintas asmuo

Kauno apygardos teismo 2022-01-05 išnagrinėta baudžiamojo byla

I. Bylos fabula

Advokato A.Šindeikio ginamas Asmuo buvo kaltinamas pagal BK 1891 straipsnio l dalį dėl to, kad neteisėtai praturtėjo. O būtent: už x tūkst. litų įsigijo žemės sklypą, pastatė y eurų vertės gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą su pirtimi ir garažu, ir taip turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 800 eurų) vertės turtą, žinodamas, kad šio z eurų bendros vertės žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir ūkiniu pastatu (toliau – ir Turtas) jis negalėjo įsigyti teisėtomis pajamomis.

II. Taikyta teisė

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgiant į duomenis apie kaltinamojo pajamas ir išlaidas nuo 1981 m., į tai, kad kaltinamasis visą gyvenimą dirbo, turėjo verslus, į jo amžių, ne banke turėtas santaupas, sudarytus civilinius sandorius (dovanojimo, paskolų, panaudos) sprendė, kad negalima daryti neginčijamos išvados, kad Asmuo lėšas gyvenamojo namo ir kitų statinių įgijimui gavo neteisėtu būdu, ar, kad jis žinojo, jog jo turimas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Byloje nesant pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad Asmuo neteisėtai praturtėjo, t. y. kad turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL (18 830 eurų) vertės turtą, teismas Asmenį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies l punktas).

Prokuroras apskundė pirmosios instancijos nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad prokuroras Asmens kaltę iš esmės grindžia Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvados „Dėl Asmens ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų" duomenimis, kuriais nustatyta, kad x metais išteisintojo išlaidos gerokai viršijo pajamas, todėl jis negalėjo įsigyti kaltinime nurodyto turto teisėtomis pajamomis. Vis dėlto, asmuo turtą kaupia visą gyvenimą, todėl būtina vertinti ne pavienius įrodymus, tačiau jų visumą. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis" iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje- byloje Nr. 2K-48/2014), todėl yra būtina įvertinti visus pajamų šaltinius (darbovietes, gautas paskolas, turimą turtą ir pan.) nuo asmens (įskaitant ir jo šeimos narius) darbinės veiklos pradžios.

Įvertinus aptartus duomenis, darytina išvada, jog išteisintasis visada buvo verslus ir apsukrus žmogus, puikiai numatantis, kokiose srityse būtų galima plėtoti verslą ir gauti pajamas. Asmens veiklos buvo vykdomos atsižvelgiant į esamą šalies ekonominę bei politinę situaciją, tuo metu atsiskaitinėti grynaisiais pinigais buvo įprasta verslo praktika, be to, keitėsi valiutos, pinigai greitai nuvertėdavo, todėl išteisintasis nuolat investuodavo turimus pinigus į vienus ar kitus verslus, tokiu būdu neleisdamas jiems nuvertėti, o kartu ir didindamas savo turimą turtą. Duomenų, kad kuris nors jo vykdytas verslas būtų itin nepelningas, pridaręs daugiau nuostolių nei atnešęs naudos, bylos medžiagoje nėra, todėl teisėjų kolegija pritaria Asmens teiginiams, kad 2003 m. pabaigai jis turėjo ženkliai didesnę grynųjų pinigų sumą nei 50 000 Lt. Šią išvadą patvirtina ir pakankamai ilgas įvairių verslų vykdymo laikotarpis, iki 2003 m. išteisintasis verslą vystė daugiau nei penkiolika metų (nuo 1987 m.), kas rodo, jog šioje veikloje jis nebuvo naujokas, priešingai, buvo patyręs verslininkas, turintis daug partnerių tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, kitose užsienio šalyse.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo kritiškai vertinti Asmens teiginius apie jam sesers paskolintus ir mamos padovanotus pinigus, t. y. šias sutartis dėl pinigų skolinimo ir dovanojimo pripažinti fiktyviomis, kadangi jos buvo pateiktos tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, be to, gautos didelės pinigų sumos nebuvo laiku deklaruotos, todėl patikrinti šių sutarčių realumo šiuo metu objektyvios galimybės nėra. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Teismas gali taikyti baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą tik visiškai įsitikinęs dėl pajamomis nepagrįsto turto turėjimo realumo. Tai ypač aktualu, kai vertinami piniginiai sandoriai, kuriuos patvirtina tik rašytiniai dokumentai ir (ar) suinteresuotų asmenų parodymai. Tokiais atvcjaįs teismai, konstatuodami buvus turto turėjimo būklei, turi įsitikinti, kad vertinami sandoriai buvo tikri (ne tariami) ir kad kaltinamajam iš tikrųjų nuosavybės teise priklausė inkriminuojama pinigų suma. Tam būtina vertinti ne tik dokumentus, patvirtinančius sandorius, bet ir jų sudarymo logiką, tikslus, kontekstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75/2014).

III. Priimta nutartis

Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bei įvertinusi susidariusią situaciją, atsižvelgusi, jog teisės normos, kuriomis vadovaujamasi, turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų teisės sistemos stabilumą ir nuoseklumą, daro išvadą, kad valstybiniam kaltintojui nepavyko įrodyti, nei kokios konkrečiai vertės turtas išteisintojo yra turimas neteisėtai, nei kad šis turtas negalėjo būti faktinio savininko įgytas teisėtomis pajamomis, kas buvo (galėjo ir turėjo būti) žinoma išteisintajam. Pažymėtina, jog teisės doktrina įpareigoja pirmenybę teikti tam teisės aiškinimo metodui, kuris mažiau apribotų privačių teisės subjektų teises ir interesus, duotų ne tokius griežtus, skaudžius šių subjektų ir visos visuomenės atžvilgiu rezultatus. Vien nuosavybės teise valdomo turto identiškas netapatumas gaunamoms pajamoms, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie neteisėto praturtėjimo egzistavimą. Todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Ar riaumojantis tigras uždusins kanarėlę

Metų sandūros esė.

Vietoj įžangos

Pagal rytų kalendorių rytoj prasideda Tigro metai. Rytų kalendorius tvirtina, kad 2022-ieji bus palankūs tiems Tigro metais gimusiems žmonėms, kurie kruopščiai planuoja savo ateitį ir visuomet turi atsarginį planą.

Noriu, kad mano tėvynė būtų drąsi ir išmintinga, savo kolektyvine atmintimi bei patirtimi per savo demokratiniuose rinkimuose išrinktus tautos atstovus atstovauti tautai, suprastų ir prisiimtų tiek savo teises, tiek pareigas, blaiviai matytų savo vietą pasaulyje, nuolat kūrybingai ir atsakingai ieškotų kelių į jos ateitį ir nebijotų jais drąsiai žengti, nesidairant nei į praeitį, nei per petį, suklydusi galėtų pasimokyti, pripažinti klaidas ir vėl tęsti savo užtikrintą kelionę.

Lietuva yra drąsi valstybė

Drąsa yra tokia savybė, kuri tiek žmogui, tiek visai tautai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, neabejotinai būtino žengiant į priekį tiek palankiais, tiek sunkiais metais. Tik drąsus žmogus, drąsi tauta gali žengti žingsnius, kurie pakeičia jos likimą: išvaduoja iš nelaisvės, apgina nuo stipresnio ar skaitlingesnio priešo, kuria kasdienę ir ilgalaikę tvarią ir prasmingą gerovę. Ir tokius žingsnius Lietuva yra drąsiai žengusi skirtingai jos gyvavimo laikotarpiais. Drąsa ypač vertinga jei ji žengia kartu su išmintimi, gebant numatyti ir įvertinti ar kova yra prasminga ir verta jos aukų, kurios dažnai yra neišvengiamos. Taip būna ne visada.

Lietuva prieš 86-erius metus, Vokietiją jau valdant nacių lyderiui Adolfui Hitleriui, nustebino pasaulį. Nors Joseph Goebbels dar 1931 m. pareiškė, jog Klaipėdos kraštas turi priklausyti Vokietijai ir lietuviai bus iš ten išvaryti. 1935 metų kovo 26 dieną Lietuvos valstybės savo vardu paskelbė teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje kaltinamiems Klaipėdos nacistinių organizacijų atstovams. Neumanno ir Sasso pavardės pateko į XX amžiaus garsiausių bylų sąrašus dėl daugiau nei metus Lietuvoje nagrinėtos pirmosios nacių bylos. Dalyvavo ir tarptautiniai stebėtojai. Proceso metu buvo kvosti 1237, o teisiami 142 asmenys, iš kurių 15 spėjo pabėgti į Vokietiją. 1935 metų kovo 26 dieną kaltinamiesiems paskelbtas griežtas nuosprendis – keturiems asmenims mirties bausmė su turto konfiskavimu, dviem – įkalinimas iki gyvos galvos.

Šiemet atšventėme ilgamečio tautų kalėjimo - Sovietų Sąjungos žlugimą.1991 m. gruodžio 25 d. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsistatydino ir Kremliaus bokštai neteko mus 1940 metais pavergusios raudonosios vėliavos. Nors Sovietų Sąjungos griūtis prieš buvo nulemta daugelio vidinių ir išorinių priežasčių, Lietuva ir jos politiniai nepriklausomybės šaukliai su bekompromisiu nepriklausomybės šaukliu prof. Vytautu Lansbergiu yra neabejotini buvo vidinio proceso katalizatoriai ir lyderiai.

Mūsų praeitis buvo visokia. Esame įsitikinę, kad tarp šiandienos Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės yra ryšys, kuris leidžia mums ne tik didžiuoti savo praeitimi, semtis iš jos išminties ir didvyriškumo, bet ir buvimas tarp vakarų ir rytų daug šimtmečių lėmė mūsų likimą. 1358 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas derėjosi su aukščiausiu Europos vadovu – Šventosios Romos imperatoriumi Karoliu VI. Lietuva kėlė rimtus geopolitinius reikalavimus. Reikalavo iškelti Vokiečių ordiną į pietines stepes, ginti krikščioniškosios Rusios nuo totorių, grąžinti Lietuvai lietuvių ir kitų baltų žemes. Derybos žlugo. Užvaldžiusi dabartinės Ukrainos teritoriją, LDK siekė visos Rusios. Kai lietuviai laimėjo mūšį prie Mėlynųjų vandenų, Vokiečių ordinas apgulė ir sugriovė Kauno pilį. Nuo tada žinome, kad mūsų kaimynai yra tiek vakarai, tiek rytais. Ir turime iš mokti čia gyventi.

Politikų sprendimus ir veiksmus privalome išmokti vertinti ne tik džiaugiantis jų parodyta drąsa, bet ir galvojant apie tų žingsnių pasekmes visai tautai ir valstybei. Dabartinėje Lietuvos Respublikai gyvenant demokratijos sąlygomis prieš tautos atstovams žengiant drąsius žingsnius jei turi būti patikrinti viešuose debatuose, kuriuose turi būti suteikta teisė dalyvauti visoms visuomenės grupėms. Drąsus ir pavojingas žingsnis negali būti žengtas tiks pasinaudojant brutalia valdančiųjų balsų galia.

Lietuva kaip kanarėlė anglies šachtoje

LR užsienio reikalų ministras G.Lansbergis vieno vizito užsienio valstybėje metu Lietuvą pavadino „kanarėle anglies šachtoje“. Verta priminti, kad idėja patalpinti kanarėles į anglies šachtas ir taip stebėti ar nėra padidėjęs žmogui nuodingų anglies monoksido dujų kiekis kilo John Scott Haldane dar 1895. Paukščiai yra labiau jautrūs nei žmonės deguonies trūkumui, todėl pastebėję kanarėlių elgesio pasikeitimus šachtininkai gaudavo aiškų signalą, kad jie turi pasitraukti iš šachtos dėl toksiškų dujų susikaupimo. Dėl humanistinių sumetimų šachtininkai, pastebėję, kad kanarėlės suserga, jas iškart patalpindavo į specialius deguonies rezervuarus, kad jos galėtų išgyventi.

Metų pabaigoje WSJ dienraštis 2021 12 28 paskelbė straipsnį Lithuania Is the ‘Canary’ of World Order[1], kuriame citavo LR URM vadovo G.Lansbergio frazę Lietuvą paslyginant su kanarėle anglies šachtoje. Dienraštis Lietuvą pavadino maža valstybe, kurios vaidmuo žmogaus teisių ir demokratijos propagavime yra (pavartotas anglų kalbos žodis outsize) didelio matmens. Ir daro išvadą, kad tiek JAV, tiek Europa dabar atsidūrė tokioje situacijoje kai pasaulis stebi kaip Lietuva bus ginama nuo Kinijos ir Rusijos nebylių sankcijų. Dienraštis daro išvadą, kad jei JAV ir Europa Lietuvai nesuteiks adekvačios esamai situacijai pagalbos ir gynybos (Pasaulinės prekybos organizacijos turimas priemones ir NATO pajėgų padidinimą Lietuvoje nurodo kaip nepakankamas priemones), tai bus rimtas signalas tiek Taivanui, tiek kitoms JAV ir Europos sąjungininkėms Azijoje, kad Taivanas nebus apgintas nuo vienos Kinijos koncepcijos. Ir tai gali tapti katastrofa ne tik Taivanui ar Lietuvai, bet ir globaliai vakarų reputacijai. Todėl mūsų valdančios politikų sprendimas Vilniuje įsteigti Taivano prekybinę atstovybę, ne juokais užpykdęs Kiniją, yra didelis žingsnis, kurio prasmingumas ir pasekmės jau gali būti vertinamas.

Sprendimas įsteigti Vilniuje Taivano prekybinę atstovybę gimė painiuose Lietuvos Vyriausybės ministerijų koridoriuose. Šiandien atvirai niekas šio sprendimo autorystės neprisiima. Premjerė I. Šimonytė LRT Forumo laidoje pripažino, kad sprendimas dėl Vilniuje Taivano verslo biuro atidarymo, nusprendžiant, kad tai bus ne Taipėjaus, o būtent Taivano atstovybė, gimė kažkur užsienio reikalų ministerijoje. Toks sprendimas gimė po jaunųjų politikų M.Adomėno, Z.Pavilionio, A.Armonaitės, M.Maldeikio vizitų į taivaną bei viešų pasisakymų. M.Maldeikis aiškiai išdėstė savo poziciją, kad tokie mūsų veiksmai atitinka vakarų demokratines vertybes, kurias Lietuva išpažįsta. Buvo motyvuojama, kad pasauliui skylant į autoritarinius režimus, mes norime parodyti, kad esame demokratinių jėgų pusėje, nes JAV yra didžiausias mūsų saugumo sąjungininkas ir mes norime pasiųsti aiškų signalą, kad esame toje pačioje pusėje kaip JAV kovodamos us Rusija, ar su Baltarusija, ar su Kinija[2].

Kas yra vakarų vertybės ir kaip jos veikia?

Vakarų demokratijų savisaugos instinktai kuriant ir gyvenant gerovės valstybių sąlygomis yra susiformavę daugelio šimtmečių jų valstybių ir jų piliečių kovose už savo nepriklausomybę ir laisvę. Kokie tie instinktai: nuolat rūpintis savo piliečių gerove, nedaryti sprendimų, kurie galėtų į ją pasikėsinti juos nuskurdinant, nesivelti į karines konfrontacijas nesant mirtinos būtinybės, gyventi pasaulinės laisvos prekybos ir konkurencijos sąlygomis suvokiant pasaulio skirtumus ir juos vertinant realistiškai, nepatirti reikšmingų ekonominių nuostolių dėl konfliktų su kaimynais ar nutolusiomis valstybėmis, naudoti savo priešų ar kitaminčių atžvilgių aiškią ir kietą retorika, nemaišyti retorikos su konkrečiais veiksmais, ieškoti kompromiso galimybės sprendžiant pačius sunkaisuius konfliktus. A.Merkel telefoninis skambutis A.Lukašenkai yra nulemtas šių vertybių. Taip, A.Lukašenka nėra legitimus Baltarusijos prezidentas, taip, kaip mes suprantame teisėtai išrinktą politiką ar laisvus rinkimus. Bet jis yra tas asmuo, nuo kuris priima sprendimus ir jie lemia pabėgėlių srautus prie ES sienų. Šia tema su niekuo daugiau kalbėtis nėra prasmės. Nebent su Kremliaus kleptokratu V.Putinu. Su juo buvo kalbėta, jis patarė kreiptis į A.Lukašenką. Mes nežinome nei apie ką buvo kalbėta, nei dėl ko susitarta. Bet po pokalbio skrydžių iš artimųjų rytų skaičius sumažėjo.

Liberalusis britų savaitraštis The Economist, šiemt įrašė Lietuvą tarp valstybių, kurios galėtų gauti metų valstybės nominaciją jų kasmetiniuose rinkimuose. Pagal rinkimų principus nugali didžiausią pažangą padariusi valstybė. Ankščiau šiam įveetinimui yra numinuotas Uzbekistanas (už vergovės uždraudimą), Tunisas (už žengimą demokratijos keliu), Kolumbija (už pasiektą taiką). Šiemet nominantais buvo paskelbti Samoa (už politikės reformatorės moters išrinkimą į valstybės vadovės postą), Moldova (už vakarų vertybes puoselėjančios lyderės išrinkimą šalies vadove), Zambija (už demokratijos atkūrimą), Lietuvai (už Taivano atstovybės atidarymą Vilniuje, paskelbimą, kad patarimą išmesti Kinijos gamintojų mobiliuosius telefonus, nes juose be vartotojų žinios, gali būti įjungtos informacijos cenzūros programėlės, jų gamintojai nepranešę renka asmens duomenis, už prieglobsčio suteikimą Baltarusijos disidentams). Tačiau metų valstybės titulas atiteko Italijai - už jos sugebėjimą pagaliau išrinkti šalies ministru pirmininku ne kokį nors politinį gangsterį (pavyzdžiui S.Berslukonį), o patikimą ir atsakingą, tarptautinį pripažinimą pelniusį Mario Drahi. Kiek nedaug Italijai reikėjo nusipelnyti, kad įveikti Lietuvos valstybės pavyzdinę vertybinę užsienio politikos kryptį. Matyt, britų žurnalistams Italijos pažanga išrenkant patikimą ir prognozuojamą valstybės vadovą pasirodė didesnė pažanga nei Lietuvos drąsi užsienio politika.

Apie Lietuvos verslo įtaką politikai

Dėl Lietuvos sprendimo atidaryti Vilniuje Taivano, o ne Taipėjaus, kaip tai padarė ne tokios drąsios kaip Lietuva vakarų valstybės, prekybinę atstovybę kraujuoja Lietuvos verslas. Kinija neoficialiai blokuoja tiek lietuviškų prekių, tiek prekių, kuriose yra Lietuvoje pagamintų komponentų, patekimą į Kiniją. Manoma, kad bus dar blogiau ir Kinija imsis ir kitų veiksmų, kuriais galėtų nubausti Lietuvą.

Nors Lietuvos Konstitucijos 46 str. esame aiškiai susitarę (Konstituciją laikome savo visuomenine sutartimi), kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva bei, kad Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tačiau steigiant Taivano atstovybę Vilniuje ir suvokiant, kad bus pasekmės šalies verslui, į šias Konstitucijos nuostatos nebuvo atsižvelgta. Kaip nebuvo atsižvelgta, kad pradėję politinę konfrontaciją su Kinija, patys įsitraukėme į ekonominį karą su šia valstybe. Ir tai padarėme tuo metu, kai mūsų ekonomika susiduria su kitais milžiniškais iššūkiais dėl Lietuvos žemės ūkio perkėlimo ant ES žaliojo kurso bėgių, kelis kartus pabrangusių energetikos išteklių, dviženklės infliacijos, tebesitęsiančios pasaulinės pandemijos.

Lietuvoje veikia bent kelios solidžios verslo, darbdavių, pramoninkų ir investuotojų interesus atstovaujančios organizacijos, tačiau sprendimas atidaryti Vilniuje Taivano atstovybę buvo priimtas nepaisant šių organizacijų narių tikslų, neišklausius jų pozicijos, neišgirdus iš jų kokias tai gali sukelti pasekmes Lietuvos ekonomikai. Matyt, tikintis, kad Kinija nesiims griežtų priemonių už vieningos Kinijos politikos principo pažeidimą, nors Kinija buvo viešai paskelbusi tai kaip savo raudoną liniją, kurios niekam nevalia peržengti. Tai rodo, kad, pirma, Lietuvos verslas neturi rimtos įtakos Lietuvos politikai ir tai ne visada yra gerai, antra, kad politikai nejaučia nei pareigos, nei atsakomybės tartis ir išklausyti Lietuvos visuomenės grupes, kurių likimus ir interesus nulems jų priimamas politinis sprendimas. Tai rodo Lietuvos politikų neatsakingumą ir demokratijos stoką. Politiniai sprendimai demokratijoje privalo praeiti debatų ir konsultacijų stadiją.

Kas nors galėtų pagalvoti, kad gal R.Karbauskis yra stambiojo kapitalo atstovas Lietuvos politikoje ir galėtų apginti verslo interesus. Tačiau jis negali būti laikomas nei tradiciniu pramonininku, nei investuotoju. Jo sėkmingas žemdirbystės verslas yra tiesiogiai susijęs su ES išmokomis ir jo buvimas politikoje buvo motyvuotas išimtinai siekiant išsaugoti šį status quo ir neleisti, kad kasmetinė milijardinė ES parama žemės ūkiui būtų taip perskirstytas, kad jos sumažėtų stambiesiems žemvaldžiams.

Taigi, nors privatus verslas yra mūsų tautos ūkio pagrindas, jo įtaka šalies politiniai gyvenimui pastebima ne visais atvejais. Tai galėtų būti gerai. Bet nėra. Jei politikai nejaučia verslo gyvenimo pulso, t.y. nėra įtakojami, pavadinkim tai tesėtu lobizmu, politikai nemato reikalo atsižvelgti į verslo, investuotojų interesus, priimdami politinius sprendimus. Politinis sprendimas atidaryti Vilniuje Taivano atstovybę yra priimtas, neatsižvelgiant į galimas pasekmes visam Lietuvos verslui bei investuotojams. Vadinasi verslo įtaka politikai neegzistuoja arba yra tokio dydžio, kuris nelemia esminių užsienio politikos sprendimų. Taigi, Lietuvos politikos audinys nėra vientisas, jame daug plyšių ir skylių. Turime Prezidentą, pagal mūsų Konstituciją atsakingą už užsienio politikos formavimą, kuris atėjo valdyti valstybės su gerovės valstybės kūrimo lozungu, tačiau turime valdančiosios daugumos užsienio politiką, kuri priimdama sprendimus nepaiso Lietuvos verslo ir jos investuotojų interesų. Viena vertus, lyg ir suprantame, kad gerovės valstybės be dalyvavimo pasauliniame darbo pasidalijime, konkurencijoje dėl investicijų, technologijų, nesukursime, kita vertus užsienio politikoje priimami sprendimai, kurie yra kliūtis gerovės valstybės kūrimą, nepateikiant aiškios strategijos kaip tai visgi mums pasitarnaus.

Dėl karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje ES sankcijos Rusijai, Rusijos embargas lietuviškoms prekėms, persiorientavimas rinkose, naftos kainų smukimas, rublio nuvertėjimas ir daugybė kitų aplinkybių 2015 m. stipriai koregavo ekonominius ryšius su Rusija. Signalai Lietuvos verslui ir investuotojams buvo duoti kai tuometinė A.Butekvičiaus Vyriausybė susidūrė su prekių į Rusijos rinką blokada ir pradėta politinė orientaciją į Kinijos rinką. Verslas ir investuotojai patikėjo. Pradėjo dirbti Kinijos rinkoje, investuotojai patikėjo Lietuva kaip pasaulinės ekonomikos dalimi.

Tai, kad šiandien Lietuvos verslas moka didelę kainą už Lietuvos užsienio politikos sprendimus turi ir šviesiąją pusę. Taip šiandien Lietuvos verslas moka už savo mąstymo menkumą, kai jų ryšiai ir įtaka politikai apsiriboja smulkių asmeninių problemų sprendimu dažniausiai po kilimu, dažnai užsiimant politine korupcija, nusiperkant sau palankius sprendimus, bet neinvestuojant į tokią verslo ir politikos santykį, kuris būti grįstas abipuse pagarba, abiejų pusių prisiimtų įsipareigojimų laikymusi ir ilgalaikiu tvarumu,. Tačiau šių toksiškų verslo ir politikos kainą sumokės ne tik Lietuvos verslas ar investuotojai, ją sumokės ir visi Lietuvos piliečiai. Tiek tie, kurie neteks darbo bankrutavusiuose ar susitraukusiuose versluose, tiek tie, kurių atlyginimai yra mokami iš valstybės biudžeto, kuris susitrauks pasitraukus ar savo planų atsisakius investuotojams.

Apie Lietuvos šlubuojančią demokratiją

Tenka pripažinti ir tai, kad skelbiant pasauliui mūsų puoselėjamas užsienio politikos vakarietiškas vertybes, Tikrasis Lietuvos, kaip ištikimos demokratijos vertybių puoselėtojos, įvaizdis gerokai šlubuoja. Iki šiol Seime nepavyksta susitarti dėl partnerystės įstatymo, suteikiančio lygias teises ir LGBT bendruomenės nariams, priėmimo. Nors nedaug kas abejoja, kad vienas iš pagrindiniu demokratijos iškovojimų yra žmogaus teisės ir visi žmonės yra lygūs savo orumu, nes tokia nuostata yra įtvirtinta ne tik Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, bet ir Lietuvos Konstitucijoje, tačiau net ir Seimo valdančiojoje daugumoje yra daug asmenų, kurie nepripažįsta tokio paties orumo LGBT bendruomenės nariams. Ką reiškia tokia politikų nuostata? Tik tai, kad LGBT bendruomenės narių jie nelaiko pilnaverčiais žmonėmis. T.y. savo turiniu mūsų Seimo dauguma iki šiol vadovaujasi nacizmo ir jų švarios rasės nuostatomis. Lietuvos Vyriausybė, teisėsauga ir teismai prieš metus nuprausti Strasbūro žmogaus teisių teismo sprendime Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą. Bet beveik nieko dar nepasikeitė.

Matome kaip ES institucijų ir teismų yra kritikuojami Lenkijos teismai. Bet ar mes šventi demokratai? Kokiais keliais 2021 m. pasuko Lietuvos Konstitucinis Teismas ir kur jie nuves. Nors buvęs LAT pirmininkas, dabar Bendrojo teismo teisėjas R.Norkus iš Liuksemburgo siunčia gerąją žinią[3], kad ES teismai yra arčiau, nei gali pasirodyti, o Lietuvoje egzistuoja beveik absoliuti teisė į teisminę gynybą, nes čia kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista jo teisė, o Išimtį sudaro tik vadinamieji actio popularis, kai tam specialių įgaliojimų neturintis asmuo aiškiai siekia apginti ne jam pačiam priklausančią teisę, bet realybėje toks teisinis romantizmas 2021 m. buvo palaidotas Konstitucinio Teismo sprendimu ir nutarimu. Beveik absoliučios teisėskreiptis į teismą dėl asmens teisių pažeidimų nebeatitinka Konstitucinio Teismo 2021 m. jurisprudencijos. KT nutarime dėl Seimo kontrolieriaus sprendimų ir sprendime dėl Seimo etikos ir procedūrų komisijos sprendimų nepriimti piliečių skundų, negalėjimo skųsti teismui, yra nauja Lietuvos ribotos teisės į teismą realybė. Jokiu absoliutumu čia nebekvepia. Lietuvoje jau turime institucijas, kurios sprendžant asmenų klausimus priimant jų skundus dėl valdžios biurokratizmo ar politikų elgesio kodekso nesilaikymo, yra Konstitucinio Teismo pakylėtos aukščiau teismų. Numačius specialiajame įstatyme skundo nepriėmimo teisinius pagrindus, biurokratui be teisminės patikros, absoliučiai be jokio teisinio pagrindo arba kaip supranti tą pagrindą, tiesiog nepriimti skundo. Tai nutiko kai žmogus kreipiasi į Seimo kontrolierių, pavyzdžiui, dėl valdžios įstaigų biurokratizmo ir ypač “sėkmingai” tokią savo teisę pažeistą teisę gali ginti teisme. Turkmėnistano lyderis Sapamuras Niyazovas pasiūlė žodį duona pakeisti savo motinos vardu, vėliau taip pervadino balandžio mėnesį. Gal ir mes kaip nors pervadinkim tą absoliučią teisę į teismą. Visgi reikia tikėti, kad lietuvių kalba dar reiški tai kas yra sakoma jos žodžiais. Tai galioja net ir teisei.

Lietuvos valstybės vertybinė pozicija vakarų valstybių politikų ir žurnalistų akyse ypač sušlubavo tvarkantis su Lietuvos sieną iš Baltarusijos pasiekusiais pabėgėliais. Į Lietuvą patekę pabėgėliai patyrė ne tik šaltį, drėgmę ir nepakankamą maitinimą, bet ir turėjo susitaikyti su jų uždarymų į kalėjimą be jokių aiškių terminų ir perspektyvų iš jo būti išleistiems. Nors jų tik 4000, bet valdančioji dauguma mus bando įtikinti, kad toks pabėgėlių skaičius Lietuvai yra ypač didelis, kad jais pasirūpintumėme kaip žmonėmis, nusprendusiais išbandyti savo laimę ieškant geresnio gyvenimo. Tarsi jie kuo nors ypatingai skirtųsi nuo mūsų bendrapiliečių, atsidūrusių karo akivaizdoje. Geresnio gyvenimo ieškojo ir lietuviai net ir tada kai jų tėvynė nebuvo karo apimta. Emigrantų iš Lietuvos buvo tiek XIX amžiuje, tiek atkūrus valstybę 1918 m. (turėjome su JAV net emigrantų iš Lietuvos priėmimo sutartį), tiek prieš II pasaulinį karą, tiek jam pasibaigus. Tuomet naudojomės vakarų valstybių parama ir pagarba mūsų tautiečių sprendimui palikti savo šalį. Jie buvo laikomi žmonėmis. Lietuviai II pasaulinio karo pabėgėlių stovyklas galėjo palikti tik tada, kai gavo JAV piliečių šeimų sutikimą juos priimti ir leisti pas save gyventi tol, kol jie susikurs savo savarankišką gyvenimą. Manau, kad moralinis ir teisinis dugnas buvo pasiektas LR Gynybos ministrui A.Anušauskui ir Europos parlamento narei R. Juknevičienei pabėgėlius viešai pavadinant A.Lukašenkos kulkomis ir bombomis ir Seimo nariui L. Kasčiūnui iš anksto asmeniškai pabėgėliams pranešant, kad jie Lietuvoje pabėgėlio statuso negaus.

Žmogaus orumas yra ne tik rimta teisės sąvoka, šiandien pripažįstama tarptautinių teismų, bet ir asmens žmogiškumo matas. Suvokiant, kad ši sąvoka yra universali, Po II pasaulinio karo Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta, kad visi žmonės yra lygūs savo orumu. Tai lygūs ir lietuviai, ir amerikiečiai, ir kinai, ir rusai. Šios sąvokos turinio žmogui negali nei primesti, nei atimti. Neužtikrinę orių sąlygų pabėgėliams patys pažeminome ne tik jų, bet ir savo orumą. Dėl to mus dar teks atsakyti tiek tarptautiniuose teismuose, tiek tais atvejais kai susidursime su dėl savo elgesio radikalizuotasis pabėgėliais.

Pamiršta padėkoti už skambutį A.Merkel, kuri paskambino ir pasikalbėjo su A.Liukašenka. A.Lukašenka nėra Baltarusijos legitimus prezidentas, bet jis yra šios valstybės faktinis vadovas. Ir tik kalbėjimasis su juo gali padėti spręsti kilusias problemas.. Yra ir kitas žmogus, kuris Baltarusijoje gali išspręsti mums kilusias problemas, bet tai yra Kremliaus kleptokratas V.Putinas, o su juo mes taip pat nesikalbame. Nesikalbėjimas gali tik kurti problemas. Nei Baltarusijos, nei Rusijos nei mes, nei didesnės jėgos negali pakeisti. Šias šalis gali pakeisti tik jų pačių piliečiai. Ir tik tada, jei jie supras, kad gyvena vergovėje, žeminami ir kankinami. Mes tik galime jiems padėti tai suprasti. Aiškiai parodydami, kad mūsų vertybės yra grindžiamos bendražmogiškais gėriais ir demokratija, kuri gali užtikrinti žmogaus teises.

Apie Taivanio atstovybės įsteigimo Lietuvoje legitimumą

Jei sprendimas atidaryti Vilniuje Taivano prekybinė atstovybę ir taip sąmoningai konfrontuoti su Kinija buvo priimtas ministerijų koridoriuose, kaip LRT Forumo laidoje nurodė ministrė pirmininkė I. Šimonyte, t.y. šis sprendimas gimė kelių asmenų, t.y. URM vadovo G.Lansbergio, viceministro M.Adomėno, Seimo užsienio reikalų komiteto vadovo Ž.Pavilionio, Seimo nario M.Maldeikio galvose ir nėra jokio teisės akto, kurio pagrindu yra priimtas sunkias pasekmes mūsų ekonomikai sukėlęs sprendimas, vadinasi susiduriame ne tik su demokratijos stoka. Sprendimas pradėti atvirą konfrontaciją su viena didžiausių pasaulio valstybių yra tokio reikšmingumo sprendimas, kuris negali būti priimtas ministerijų ar Seimo koridoriuose. Čia, matyt, neapsieita ir be Patriarcho rudens (Gabriel Garcia Marquez romanas, 1975): „<...> ir pirmą kartą jis lipa laiptais, jausdamas nebe okupacinės vadžios jungą ant sprando, o savo galią, valdė gyvu žodžiu ir jėga, visur ir visada veikiantis kaip viešpats.“

Dėl tokio sprendimo, t.y. prieš pereinant nuo retorikos, nuo minčių jaunų, menką gyvenimo patirtį ir ribotai jo daugiabriauniškumą suvokiančių politikų galvose, prie veiksmų, turi vykti platūs debatai, tikėtina, kad šiuo ypatingu, tai turėtų būti ir Seimo debatai bei balsavimas dėl teisės akto, prieš priimant tokio reikšmingumo sprendimą

Vienintelis Seimo lygmens dokumentas, kurį pavyko aptikti teisės aktų registre yra 2000 m. birželio 20 d. priimta rezoliucija dėl ryšių su Taivanu: „Lietuvos Respublikos Seimas, labai vertindamas nuolatines Taivano pastangas plėtoti ekonomikos, prekybos bei kultūros ryšius su Lietuvos Respublikos piliečiais ir organizacijomis, reikšdamas įsitikinimą, kad būtina skatinti Taivano ir Lietuvos Respublikos ekonominius, finansinius, prekybinius ir kultūrinius santykius, pritardamas Europos Sąjungos Romos sutarties 131 straipsnyje pateiktam prekybos politikos principui prisidėti prie darnaus pasaulinės prekybos plėtojimo, siūlo Vyriausybei artimiausiu metu įsteigti Lietuvos Respublikos prekybos atstovybę Taibėjuje. Ją pasirašė tuometinis LR Seimo pirmininkas Vytautas Lansbergis. Ir tuomet supratome, kad atstovybė Taibėjuje nėra tas pats, kas atstovybė Taivane. Oficialiai laikomės vienos Kinijos koncepcijos.

Apie laiškus priešams ir kitaminčiams

Yra Albero Kamiu laiškas draugui vokiečiui. A.Kamiu savo laiškus pavadino „Laiškais bičiuliui vokiečiui“, o dedikacijoje užrašė Pascal citatą: „Savo didybę parodai ne stovėdamas viename krašte, bet lytėdamas abu kraštus išsyk“. Prancūzų rašytojas, literatūros kritikų vadinamas Europos sąžine polemizavo su įsivaizduojamu bičiuliu vokiečiu II pasaulinio karo metu ir bandė paaiškinti pradinį pasimetimą juo užpuolus naciams:“ Žmogus, kurio gailėjotės prieš penkerius metus, kad jis toks santūrus savo tėvynei, - tas pats žmogus, kuris šiandieną nori pasakyti jums ir visiems mūsų vienminčiams Europoje ir pasaulyje: „Aš priklausau tai nuostabiai ir ištvermingai tautai, kuri, nors jai ir teko paklydimų bei silpnybių dalia, neprarado idėjos, liudijančios jos didingumą; mano šalies liaudis tolydžio, o elitas kartais stengiasi tą idėją vis aiškiau suformuluoti..

Mūsų laiškai bičiuliams baltarusiams, rusams ar kinams beveik neberašomi. Juos pakeitė karo retorika. Jų nėra, nes mes nesikalbame. Jei nesikalbame, tai gal nežinome ką pasakyti taip, kad išgirstų ir suprastų, kad jie pradėję prieš mus karą tikrai pralaimės. Dėl mūsų laisvos dvasios ir pasiryžimo save ir savo vertybes ginti, jų neprimetant jiems. Neprimetant, nes suprantame, kad be jų mūsų priešai prieš mus yra bejėgiai.

Laiškai priešams padeda sau pačiam geriau juos suprasti ir rasti argumentus, kurie gali jei ne juos įtikinti, tai bent atkreipti dėmesį. Nors po JAV pasitraukimo iš Afganistano pripažįstame, kad mechaninė demokratijos plėtra į kraštus, kurie demokratijos vertybių neišpažįsta, yra ne tik vakarų naivumas, bet ir gali sukelti rimtų pavojų pačioms demokratijoms, tačiau pasiduoti negalime. Bet turime veikti protingai ir atsakingai. Nekurdami situacijų, kurios kitaminčiams gali suteikti galimybę matyti mūsų silpnumą ir nepasirengimą rimtai kovai.

Kas yra avantiūrizmas?

Lietuvos užsienio politikoje buvo garsiai išsakytas pažadas tapti regiono lyderiu. Lietuvos noras suvienyti, apjungti rytų ir centrinės Europos valstybes bendram gilesnės demokratizacijos ir atsvaros Rusijai tikslas, buvo gražus ir reikšmingas. Kiek įtartinai atrodė Lietuvos galimybė tapti šio junginio lydere. Vakarų balsai tyliai priminė, kad Lyderis turi pats būti koks nors lyderis.

Lietuvai įstojus į NATO 2004 m. tuometinis užsienio reikalų ministras A.Valionis (tas pats, kuris prieš jį skiriant LR Užsienio reikalų ministru pamiršo Prezidentui V.Adamkui pasakyti, kad jis Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo aušroje įstojo į KGB rezervą) brėžė Lietuvos užsienio politikos gaires: „ Lietuva užsienio politikoje ir toliau išliks aktyvi. Mes esame labai įdomioje vietoje. Jei žiūrėsime per šiaurės-pietų ašį, tai esame tarp Skandinavijos ir Rytų Europos. Kitu atžvilgiu Lietuva yra tarp Rytų ir Vakarų - už trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus jau yra rytinė ES siena. Taip pat mes esame sandūroje tarp laisvai pasiekiamos 450 milijonų vartotojų rinkos ir moderniausių Vakarų technologijų bei tarp Rytuose esančių žaliavų ir energijos išteklių. Taikaus ir normalaus ekonominės plėtros periode tai yra labai gera ir unikali vieta, kurią būtinai reikia išnaudoti. Taip pat mes puikiai žinome savo Rytų partnerių kalbą - turime 50 metų patyrimą. Kaip aš sakau, esame kalėjimo kameros bendrai - vienas kitą puikiai pažįstam. Rytuose formuoti saugią aplinką, rinkos ekonomiką, demokratiją, perteikti savo patirtį yra milžiniškas darbas, kurį Lietuva gali sėkmingai atlikti. Lietuva ruošiasi būti įtakinga, aktyvia regiono lydere. Tai pasiekti galima bendradarbiaujant su kitais didesniais partneriais - skandinavais, Lenkija, Vokietija. Vykdant bendrą Europos saugumo politiką, ruošiant sprendimus mes būsime labai aktyvūs. Tiems Rusijos politikams, kurie nori normaliai, lygiateisiškai bendrauti su Lietuva visi keliai yra atviri. Tie, kurie vedini imperinių tendencijų norėjo čia išlaikyti pilką zoną, didinti savo įtaką, po mūsų įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO, vėliau ar anksčiau nusivils. Aš manau, kad Rusija yra pragmatiška, pasiruošusi bendradarbiauti. Be bendradarbiavimo su Rusija nei Lietuvai, nei ES nebus lengva normaliai vystytis[4]“. Taigi, buvo pasiryžę retorinei lyderystei. Bet iš lyderių reikalaujama nuoseklumo ir išminties. Bet liko tik retorika.

Kas yra politinis avantiūrizmas? Lietuvių kalbos žodynas avantiūrizmą apibrėžia kaip polinkį į avantiūras. Avantiūrą apibrėžia kaip rizikingą, neapgalvotą žygį, doros atžvilgiu abejotiną sumanymą, viliantis atsitiktinės sėkmės. Susidūrus su avantiūristinės politikos sukeltomis neigiamomis pasekmėmis piliečiai, verslas, padarys savo išvadas, kurios mūsų ateities nepadarys nei oresne, nei saugesne. Piliečiai, verslas ar investuotojai negali vėl ir vėl tikėtis atsitiktinės sėkmės, jų gyvenimas yra ilgesnis nei politikų kadencijos ir jie savo ateitį kuria ilgesniam laikotarpiui, nei besitęsiančiam nuo rinkimų iki rinkimų. Jei mato, kad negalės kurti, ieško vietos, kur tai galėtų daryti. Laisvame pasaulyje niekas nenori atsidurti dūstančios kanarėlės narvelyje.

Algimantas Šindeikis

[1] https://www.wsj.com/articles/lithuania-is-the-canary-of-world-order-russia-china-baltic-states-putin-xi-jinping11640726280?st=fc8mvs12xf4otvf&reflink=article_whatsapp_share&fbclid=IwAR0hKgEFUL868k2bW2ZojSyHce6cIcyS4cWgXDU9QY1KeQm7-t5b9LK0SQ8 [2] https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1558031/is-taivano-grizes-maldeikis-ivardijo-didziausia-problema-siekiant-investiciju-kilo-noras-sugriauti-svietimo-ministerija [3] https://iq.alfa.lt/advokatas/r-norkus-es-teismai-yra-arciau-nei-gali-atrodyti/241416?fbclid=IwAR22WpmxlPu84Sg77kRxMiKjwQC8HU4ooumjKbHQHVXc2lUfj5CrANHqdWQ [4] https://ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/lietuva-ruosiasi-buti-itakinga-regiono-lydere-385938