Koks LRT vadovas gali užtikrinti visuomeninio transliuotojo misijos įgyvendinimą

Šios asmeninės nuomonės paskelbimo tikslas yra prisidėti prie viešųjų debatų apie Visuomeninio transliuotojo – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) misijos įgyvendinimo galimybes LRT Tarybai pasirenkant jos vadovą. Dalies LRT Tarybos narių bandymas paskirti LRT vadovu viešųjų ryšių specialistą atrodo kaip nevykęs pokštas. Tokią savo nuomonę ir siekiu pagrįsti savo pateikiamomis įžvalgomis tiek apie LRT misiją, tiek apie tai, kaip ją įgyvendinti.

LRT generalinio direktoriaus konkurse dalyvauja antros kadencijos siekianti žurnalistikos profesionalė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir viešųjų ryšių (komunikacijos) strategu vadinamas Aistis Zabarauskas. Visuomeninio transliuotojo – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (toliau – LRT) Generalinio direktoriaus rinkimuose susiklostė tokia situacija, kai LRT tarybai, skiriant 5 metų kadencijai LRT vadovą, tenka rinktis tarp žurnalistikos ir viešųjų ryšio specialisto. Kaip LRT Tarybos pasirinkimas gali nulemti LRT misijos įgyvendinimą ir šios didžiausios bei svarbiausios šalies žiniasklaidos priemonės indėlį į tolesnę Lietuvos valstybės pažangą stiprinant mūsų demokratiją, ugdant visuomenės gebėjimus įveikti mūsų laukiančius iššūkius, užtikrinti viešųjų interesų tenkinimą?

LRT misijos raison d’être

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra taip suformulavęs LRT misiją: Visuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Visų radijo ir televizijos transliuotojų, visuomeninio taip pat, samprata yra glaudžiai susijusi su viešuoju interesu – visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve, taip pat su konstitucine sąžiningos konkurencijos samprata. Tokia konstitucinė jurisprudencija tik iš dalies leidžia atskleisti visuomenės teisės būti informuotai svarbą ir turinį. Tik tiek, kiek tai gali aprėpti teisė. Tačiau LRT misijos turinys yra platesnis, nei gali būti apibrėžiamas konstitucijos normų interpretacijomis.

Koks yra visuomenės intereso būti informuotai giluminis turinys, pasiekiantis mus iš šimtmečius trukusių, dažnai kruvinų ir daug gyvybių nusinešusių kovų už žodžio laisvės įgyvendinimą? Nėra abejonių, kad viena iš pagrindiniu kokybiškos demokratijos egzistavimo sąlygų yra laisvi rinkimai. Rinkimai gali būti laisvi tik tuomet, jei rinkėjai, įgyvendindami savo aktyviąją rinkimų teisę rinkti politinius lyderius, pirma, turi iš ko rinktis ir, antra, turi objektyvią ir išsamią informaciją apie kandidatus, jų sugebėjimus, patirti, pasiekimus, ankstesnę veiklą, įstatymų laikymąsi bei jų laukiančius iššūkius, jei jie bus išrinkti, trečia, turi pakankamą, objektyvų supratimą kas vyksta šalyje ir kas nulemia vienus ar kitus procesus. Vadinasi visuomenės interesas būti tinkamai informuotas yra tiesiogiai susijęs su teise gauti objektyvią, patikrintą, kokybišką informaciją apie renkamus asmenis ir jų tikruosius sugebėjimus bei ketinimus. Tik tokios informacijos pagrindu rinkėjas gali susiformuoti savo nuomonę ir tinkamai realizuoti savo teisę rinkti vieną ar kitą politiką. To nesant, rinkimai – tik butaforija, atliekamas demokratijos formalumas. Be tikrojo turinio. Tokie rinkimai neužtikrina nei šalies vystymosi, nei visuomenės gebėjimo kaupti patirtį ir mokytis iš savo klaidų ir atradimų per rinkimus pasirenkant vienus ar kitus politikus.

Tik plačiai ir giliai, objektyviai informuota, skatinant kritinį požiūrį į politikų veiklos lauką visuomenė gali gyventi realybėje, o ne skęsti iliuzijose. Tik tikra, teisinga, nepagražinta, laisva nuo politinių simpatijų ir antipatijų, apvalyta nuo vadizmo (fiurerizmo) apraiškų, nepagrįsto ir pagrąžinto praeities romantizavimo negebant iš jos mokytis. Tik objektyviai pagrįsta informacija vadovaujantis galima susiformuoti realistinį požiūrį į mūsų kasdienybę, susikurti pagrįstus lūkesčius ir tikslus tolesniam Lietuvos valstybės modernizavimui, jos tęstinumui užtikrinti, savo piliečių gerovės kūrimui. Valstybės išlikimui.

LRT misija, susijusi su viešojo intereso užtikrinimu, kildinama iš Konstitucijos 25 str., t.y. iš visų mūsų teisės rinkti, gauti ir skleisti informaciją. Tinkamo misijos įgyvendinimo užtikrinimui LRT turi būti nepriklausomas nuo valstybės institucijų bei rinkos dalyvių ar jų grupinių interesų, todėl jis finansuojamas mokesčių mokėtojų lėšomis, kurios kasmet skiriamos valstybės biudžete nurodoma atskira eilute. LRT iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis kiekvienais metais sudaro užpraeitų metų faktiškai gautų 1 procento valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio ir 1,3 procento iš akcizo pajamų. LRT skiriamų asignavimų dydis neturi būti mažesnis už 2019 metais LRT skirtus valstybės biudžeto asignavimus Todėl jam gali ir privalo būti keliami aukščiausi profesionalumo, nepriklausomumo, objektyvumo ir visuomenės informavimo etikos reikalavimai.

Svarbi iš Konstitucijos kylanti visuomeninio transliuotojo misijos dalis – siekti, kad jo perduodamos informacijos skleidimas padėtų didinti socialinį kapitalą, mažinti socialinę atskirtį ir didinti socialinį solidarumą, stiprinti konstituciškai vertingus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, padėti visuomenei suvokti save kaip valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, didinti visuomenės kūrybinį potencialą, ugdyti civilizuotumą, ekologinę sąmonę, puoselėti visuomenės kultūrą, tautos kultūrinį bendrumą ir kultūros tęstinumą, žmonių saviraišką, skatinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas (KT nutarimas inter alia dėl LRT misijos).

Visa tai yra žodžiai ir sąvokos, tikslai, kurių įgyvendinimą nulemia asmenys, pasirinkti šią misiją įgyvendinti. Tų asmenų žinios, profesinės patirtys, turimi įsipareigojimai gali LRT misiją tiek išplėtoti, tiek sužlugdyti.

Viešųjų ryšių verslo raison d’être

Viešųjų ryšių sąvoką apibrėžia Britų enciklopedija (https://www.britannica.com/topic/public-relations-communication) - Viešieji ryšiai, tai viešosios komunikacijos rūšis, kuri sukuria informacinį santykį tarp subjekto, siekiančio visuomenės dėmesio ir įvairių auditorijų, kurios yra ar gali būti suinteresuotos gauti tą informaciją. Toks subjektas, siekiantis apie save paskleisti informaciją, yra verslo organizacija, politikas, politinė partija, autorius, vyriausybė ar jos padalinys, labdaringa organizacija, religinė bendruomenė, arba bet kuri organizacija ar asmuo. Viešieji ryšiai fokusuoja, susiaurina, sustiprina arba argumentuoja informaciją apie klientą kaip jis pateikiamas norimai auditorijai. Viešųjų ryšių vienas iš pionierių Edward L.Bernays juo apibrėžia kaip „pritarimo inžineriją“. T.y. viešieji ryšiai kuria visuomeninę nuomonę, pritarimo inžineriją jo aptarnaujamo verslo, politikos ar kitokio pobūdžio kliento interesams apginti.

Britų žurnalistas Nic Davies savo knygoje Flat Eart News (2008) pateikė Cardiff universiteto atlikto tyrimo apie Britų laikraščių naudotus informacijos šaltinius. Tyrimo duomenys parodė, kad 60 proc. paskelbtų publikacijų informacijos šaltinis buvo viešųjų ryšių agentūros arba internetas; 41 proc. panaudotos interneto medžiagos taip pat buvo pagaminta viešųjų ryšių. Žurnalistas padarė išvadą, kad tik 12 proc. publikacijų buvo parengtos žurnalistų. Šis fenomenas buvo pavadintas „media PR – izacija“ (daugiau apie šį tyrimą https://www.mediaethicsmagazine.com/index.php/browse-back-issues/145-spring-2013/3998865-is-the-pr-ization-of-media-bullshit, knygoje Flat Eart News).

Nors mus žurnalistai bando įtikinti, kad jie savo darbą atlieka rimtai (yra nemažai atvejų kai tai puikiai pavyksta), tačiau klientų rinkodaros planus ir resursų paskirstymą valdantys Viešieji ryšiai turi kitą, nei žurnalistika, darbotvarkę ir jos tikslą. Viešųjų ryšių specialistai turi klientus, kurie apmoka už jų darbą, kuris turi būti atliktas įgyvendinant ar saugant jų interesus. Todėl jų darbas yra skleisti tokią informaciją, kuri būti palanki jų klientui, o nepalankią informaciją nutylėti arba suteikti jai mažareikšmiškumo vaidmenį. Iš esmės viešųjų ryšių, ar jiems organizuojant skleidimą per nepriklausomas žiniasklaidos priemones, skleidžiama informacija yra riboto turinio, pakreipta, neobjektyvi, leidžianti jų užsakovams pasiekti savo tikslus, informacija. Taip media PR – izacija pamažu užvaldo žiniasklaidos priemones. Sokratas kūrė retoriką, kuri padėdavo kritiškai mąstyti ir išvengti sofizmo pinklių bei leistis į tikros tiesos paieškas. Šiandien, kaip nei filosofai, nei intelektualai bendrąja prasme nebėra madingi, vyrauja nauja viešosios informacijos vartojimo kultūra.

Viešieji ryšiai nėra koks nors absoliučiai naujas dalykas, su kuriais visuomenei tenka susidurti. Antikinėje Graikijoje, dar geroka iki žurnalistikos termino ir profesijos, kaip mes ją dabar suprantame, atsiradimo, klestėjo sofistai – retorikos mokytojai, kurie įmantriai manipuliuodavo nuomonių formavimu. Siekiantys iššifruoti sofistų retorinius gražbyliavimus kreipdavosi į filosofus pagalbos. Kodėl? Pirma, todėl, kad jie gerbė tiesą. Sokratas nesiekdamas nei turtų, nei garbės

Vienas iš realių pretendentų į LRT vadovus, pirmuose rinkimuose surinkęs pusę LRT Tarybos narių balsų, yra pristatomas kaip viešųjų ryšių specialistas. Jo garsiausias projektas (Pristatytas išsamiai inter alia knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“) yra tarnystė tuometinio banko tarnautojo G.Nausėdos rinkiminiame štabe jo prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Klientas buvo išrinktas šalies Prezidentu. Vadinasi, darbas atliktas gerai. Tik vėliau sužinojome faktą, kuris galėjo nulemti nemažos dalies rinkėjų valią, kad G.Nausėda nuslėpė savo biografijos faktus (sovietmečio žlugimo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio faktinės veiklos laikotarpiu įstojo į sovietinę Komunistų partiją). Toks viešųjų ryšių darbas, kai pabrėžiamos gerosios savybės, o nepalankūs biografijos faktai nuslepiami, leido suklaidinti dalį visuomenės (ir šio teksto autorių). Nėra didelių abejonių, kad Prezidento atstovų (esamų paskirtų būtent Prezidento G.Nausėdos (2) ir būsimų naujų paskyrimų, kuriuos bus atsakingas šis Prezidentas) LRT Taryboje bandymas paskirti Prezidento viešųjų ryšių pagalbininką yra net figos lapeliu nepridengtas quid pro quo reveransas arba tolesnis viešųjų ryšių projektas užtikrinant Prezidento G. Nausėdos prezidentavimo palankų vertinimą visuomenėje.

Susiduriant su viešųjų ryšių brukalais dažniausiai aplanko Hermann Hesse Stepių vilke aprašytas knygos protagonisto patirtas jausmas: „Keista, ko tik žmogus nepraryja! Gal dešimt minučių skaičiau kažkokį laikraštį, per akis įsileisdamas kažkokio neatsakingo žmogelio protą – pilna burna žiaumoja, o paskui išvemia kitų žodžius, juos apseiliojęs, bet nesuvirškinęs. Aš jų suvalgiau visa skiltį”.

Kodėl stebint politikus ar verslo lyderius kartais aplanko šis H. Hesse patirtas jausmas. Informaciniame šiltnamyje užaugintiems viešųjų ryšių produktams taip nutinka dėl kelių priežasčių. Pirma, jie neturi išsiugdytų sąžiningoje konkurencijoje patirčių, gebėjimų suvokti aplinkos, kurioje atsidūrė, ir jos padiktuotų iššūkių, todėl tenka kartoti kitų pasakytus žodžius, juo apseilėjant savo interesu, nesuprantant jų prasmės arba sąmoningai siekiant prasmę iškreipti sau palankia linkme. Atidesnis klausytojas ar skaitytojas tai pastebi. Antra, jam tenka kalbėti apie tai, kas jam asmeniškai mažai rūpi, nors tai ir yra visuomenės interesas. Asmeninė karjera ar verslo interesas čia daug svarbesnis nei jo veiklos turinys. Trečia, jam reikia suvaidinti vaidmenį, kurį jam sukūrė viešieji ryšiai, tam, kad jis būtų vertinamas taip, kaip jis turi atrodyti, o ne taip koks yra realiame gyvenime. Tai ir turėjo omenyje George Orwell ištardamas: Žurnalistika yra tai, ką kas nors nepageidauja, kad būtų paskelbta. Visa kita yra tik viešieji ryšiai.

Todėl, viešųjų ryšių ir žurnalistikos profesijų genetinis kodas yra skirtingas (Nors viešųjų ryšių profesijos kandidatas nurodo, kad jis yra ne trumpą laiką dirbęs žurnalistu, bet jokių jo žurnalistikos kūrinių darbų viešojoje erdvėje aptikti nepavyksta). Neperdėtai galima sakyti, kad priešingas. Tai ką viešieji ryšiai pateikia puoselėdami savo kliento interesus yra ne objektyvi informacija, o kliento interesų propagandą, manipuliacijas bei nutylėjimai. Tokią informaciją žurnalistams tenka pareiga pervilkti į tikrosios tiesos suknelę ir grąžinti į nepagrąžintą realybę. Laisvoje nuo politikų ir verslo įtakos LRT žurnalistikoje yra galimybė mus apsaugoti nuo viešųjų ryšių brukalų, t.y. jos viena pagrindinių funkcijų yra apsaugoti mūsų viešą erdvę nuo užplūdusios viešųjų ryšių iškreipiančios realybę informacinės medžiagos, įvilktos į žurnalistikos rūbą ir įpirštos įvairioms žiniasklaidos priemonėms. Tokioje informacijoje dominuoja įvairių asmenų ir grupių viešieji ryšiai, skleidžiantys tik jų užsakovams palankią ir naudingą informaciją. Jau nekalbant apie gausius rinkodaros triukus įperšant prekes ir paslaugas, ar politikus ir partijas, įvairias politikų manipuliacijas, jų kuriamus nepagrįstus, nerealius visuomenės lūkesčius, kurie gali mus ne tik suklaidinti, bet ir pražudyti. Čia vėl tenka cituoti Konstitucinio Teismo LRT misijos ir nepriklausomumo jurisprudenciją: „imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti <...> , „visuomeninio transliuotojo raison d’être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Tai suponuoja ypatingą visuomeninio transliuotojo misiją“ (KT 2004-05-25, 2006-08-19, 2006-09-21 nutarimai).

Viešieji ryšiai atlieka kreivų veidrodžių sustatymo aplink savo klientą paslaugą. Veidrodžiai sustatomi taip, kad atspindėtų tik tas kliento kūno dalis, kurios yra rodytinos kaip gražios, malonios, simpatiškos, patrauklios, patinkančios publikai ir tik taip, kaip reikia klientui. Bet mums reikia visai kitko.

LRT misijos kompleksiškumas ir jos reikšmė Lietuvos visuomenei

Grįsdamas savo nuomonę, kad viešieji ryšiai ir žurnalistika yra sunkiai suderinamos profesijos bei patirtys, verta remtis LRT Tarybos priimtu ir viešai skelbiamu LRT žurnalistų etikos kodeksu ir redakcinės politikos gairėmis. Šiuose dokumentuose inter alia paskelbta: „LRT misija – informuoti, ugdyti ir telkti visuomenę. LRT priedermė – ginti viešąjį interesą. LRT viešąjį interesą supranta kaip pareigą visuomenei pateikti tik objektyvią, patikimą informaciją; šviesti visuomenę, suteikti jai kokybišką pramogą; užtikrinti žodžio laisvę; suteikti tik tokią informaciją, kuri neklaidintų ir padėtų visuomenei suvokti politinius, socialinius, kultūrinius procesus bei priimti jai reikiamus sprendimus; atskleisti ir viešinti visuomenei žalingus korupcijos, neteisybės, piktnaudžiavimo, nekompetencijos, aplaidumo atvejus. Pagrindiniai žurnalistikos principai – patikimumas, nepriklausomumas ir nešališkumas, objektyvumas, teisingumas ir tikslumas, skaidrumas ir sąžiningumas, atskaitomybė – LRT veiklos kertiniai akmenys. LRT siekia nustatyti tiesą ir taiko aukščiausius informacijos patikros standartus, kad pateiktų teisingą ir tikslią informaciją, t.y. nešališkai, siekia atspindėti įvairias auditorijos nuomones ir patirtis, kad LRT turinys atskleistų nuomonių įvairovę, ir jokia reikšminga visuomenės dalis nebūtų per mažai atstovaujama, o jos nuomonės neatspindėtos.

Žurnalistinis nepriklausomumas ir nešališkumas turi du aspektus: objektyvųjį ir subjektyvųjį. Subjektyvusis, arba asmeninis nepriklausomumas ir nešališkumas reiškia tai, kad kūrybinis darbuotojas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo, suinteresuotumo ar tendencingumo. Objektyvusis, arba struktūrinis nepriklausomumas ir nešališkumas įpareigoja LRT, kaip organizaciją, užtikrinti pakankamas kūrybinio darbuotojo garantijas, leidžiančias jam veikti laisvai ir savarankiškai. profesinėje veikloje atsiriboja nuo savo politinių ir asmeninių pažiūrų bei užtikrina, kad jos neatsispindėtų žurnalistiniuose kūriniuose; Žurnalistai, rinkdami, rengdami ir pateikdami informaciją, turi būti objektyvūs, teisingi ir sąžiningi, pateikti bent dvi skirtingas nuomones, ekspertų vertinimus, kurie neprieštarauja teisės aktams ir bendražmogiškoms vertybėms, yra logiški.

Visuomeninio transliuotojo teisinė padėtis ir jo funkcijos demokratinėje valstybėje yra apibrėžta daugelio ES valstybių Konstitucinių teismų (ar jų funkcijas atliekančių bendrųjų teismų) jurisprudencijoje. Pavyzdžiui, Vokietijos visuomeninio transliuotojo (ARD), kurio metinis biudžetas sudaro apie 7 mlrd. eurų ir jame dirba daugiau nei 22 tūkst. darbuotojų, misiją ir veiklos būdus Vokietijos Konstitucinis teismas savo jurisprudencijoje (2018-07-18, BVR 1675/16-RN. 80) apibrėžia taip: visuomeninis transliuotojas koncentruojasi teikti autentišką, kruopščiai patikrintą informaciją, svarbiausiais visuomenės gyvenimo klausimais, inter alia; aiškiai skirdamas pateikiamus faktus ir nuomones; neiškraipydamas tikrovės; nesivaikydamas sensacijų; veikiau pateikiantis įvairias nuomones, kurios užtikrina įvairovę ir siūlo problemų sprendimus (https://www.ard.de/die-ard/was-wir-leisten/ARD-Broschuere-englisch-100.pdf).

LRT žurnalistikos spalvos ir atspalviai

LRT visuomeninis statusas, konstitucinės nepriklausomumo, finansavimo garantijos yra tai, kas suteikia galimybę sukurti kokybę ypač sudėtingoje ir reikšmingoje visai visuomenei srityje – informacinėje erdvėje, nulemiančioje mūsų pasirinkimus ir priimamus sprendimus. Ypač „post tiesos“ ir visuotinės informacijos kakofonijos laikas, kai gebėjimas suvokti ir reflektuoti tampa svarbesniu nei bet kada ankščiau. Visuomenė sugebėjimas suvokti ir kritiškai vertinti pasaulio faktus ir reiškinius yra mūsų demokratijos plėtros būtinoji sąlyga.

Žurnalistika neabejotinai yra kūrybos, meno sritis, privalanti reflektuoti itin platų, viską apimantį visuomeninio gyvenimo lauką. Todėl žurnalistams nėra lengva. Ir bus dar sunkiau, kadangi įžengiame į dirbtinio intelekto (AI) erą, kuri iš esmės, bent jau kol kas nėra joks intelektas, o tik sakinio pratęsimo žodžiais mašina, kurių mašina yra „išmokinta“ ankščiau šiuos žodžius pasiūlant kaip teisingus ir prasmingus. Gerai suprantame, kad ankščiau mašinai gali būti pasiūlyti ir neteisingi ar net pavojingi žodžių rinkiniai. Pavyzdžiui, mašinai sumaitinant Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“, o po to jos prašant užbaigti mūsų pradėtus sakinius. Todėl AI laikais žurnalistams teks dar sunkesnė misija – atpažinti mašinos kuriamas istorijas, jas įvertinti, kritikuoti ir, kai taip būtina, paneigti.

Drįstu pateikti kuklią pasak Tomo Venclovos „mūsų Sokrato“ - Vytauto Kavolio darbų citatą apie jo paties išpažįstamą „Kukliąją filosofiją“ ir tokia filosofija besiremiančią „humanistinę asmenybę“: „Kuklioji filosofija“ suvokia savo ir žmogaus proto pažinimo ribas, supranta, kad ji gali išreikšti tik dalį tiesos , kad kitos filosofijos taip pat atsveria svarbias tiesos dalis. Tokia filosofija yra graži, nes ji leidžia sutikti „kitaip galvojantį kaip partnerį tos pačios tiesos ieškojimo pašnekesy. Būtent „kuklioji filosofija“ būdinga „humanistinei asmenybei“, ir skiria šią asmenybę nuo „autoritarinės asmenybės“, kuri jaučiasi atradusi „vienintelę teisingą filosofiją“ ir nėra pajėgi ištverti jokios partnerystės, nes joje įžvelgia „paslėptą grėsmę sau pačiai“ (iš V.Kavolis, Laisvės kultūra, 2023).

Žurnalistams tenka ypatingas vaidmuo mums padėti visus išgirsti, tačiau nepasiklysti tiesos ieškojimo pašnekesy.

Dėl LRT Tarybos formavimo modelio

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 str. 1 dalyje formuluojama, kad LRT Taryba yra aukščiausiais kolegialus organas, vykdantis LRT valdymo ir priežiūros funkcijas ir atstovaujantis visuomenės interesams, privalantis veikti LRT ir visos visuomenės naudai. Tačiau dabartinė LRT Tarybos formavimo tvarka kelia abejonių dėl jos realios galimybės atstovauti visos visuomenės interesams. LRT Tarybą sudaro: keturi Respublikos Prezidento paskirti asmenys; keturi Seimo paskirti asmenys (du skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų); keturis narius (po vieną) skiria šios organizacijos: Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos vyskupų konferencija. Reikia labai rimtų argumentų, kad suteikiant šalies Prezidentui teisę paskirti trečdalį LRT Tarybos narių, galėtumėme būti įtikinti, kad yra teisingai įgyvendintas LRT Tarybos tarnystės visai visuomenei užtikrinimas. Mūsų Konstituciją įtvirtina ribotas Prezidento galias. Mūsų valstybė yra laikoma parlamentinė respublika su tam tikrais pusiau prezidentinio valdymo bruožais. Prezidentas yra tik dalis vykdomosios valdžios su pakankamai ribotais konstituciniais įgaliojimais. Nėra jokio konstitucinio pagrindo suteikti Prezidentui tokią pačią galią skiriant LRT tarybos narius kaip Seimui, o Vyriausybei apskritai nesuteikti jokios kompetencijos šioje srityje, nors būtent LR Vyriausybė, o ne Prezidentas yra atsakinga už vykdomosios valdžios įgyvendinimą. Dėl Seimo teisės skirti 4 LRT narius daug konstitucinių abejonių nekyla, nes 2 jų skiriami nariai privalo būti skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų. Kita vertus, visuomeninių transliuotojų valdymo ir vertinimo analitikos centrai vis aktyviai skatina politikų įtaką visuomeninimas transliuotojams mažinti. Ir daugiau įtakos formuojant valdymo organus perduoti visuomeninėms organizacijoms, universitetams ar profesinėms gildijoms (daugiau apie tai: https://rm.coe.int/iris-plus-2022en1-governance-and-independence-of-public-service-media/1680a59a76).

Lyginis LRT Tarybos narių skaičius, nustatytas įstatymu, neatlaiko jokios kritikos, todėl kuo greičiau Tarybos narių skaičius turėtų būti pakeistas į nelyginį arba bent Tarybos primininkui suteikta teisė savo balsu nulemti balsavimo rezultatą. Ši įstatymo leidėjo klaida nulėmė tai, kad LRT vadovas negalėjo būti paskirtas per pirmąjį rinkimų turą.

Visuomeninius transliuotojus turi beveik visos Europos valstybės. Yra daug skirtingų jų valdymo modelių. Pavyzdžiui, BBC Stebėtojų tarybos, kuri skiria BBC valdymo organus, skiria Karalius su Kultūros, Medijos ir Sporto departamento per Ministrą pirmininką patarimu. Stebėtojai yra parenkami pagal profesinius nuopelnus ir procesas yra reguliuojamas valstybės Viešųjų paskyrimų komisionieriaus. Dalis Stebėtojų tarybos narių turi būti savo srities, reikšmingos BBC misijos įgyvendinimui, pripažinti profesionalai – pavyzdžiui finansų ar žurnalistikos srityse. Pusė Stebėtojų tarybos narių yra atsakingi už bendrą BBC veiklą, pusė BBC tarybos narių turi savo nustatytas kompetencijas, priskirtas pagal jų profesines žinias. Visų jų darbas yra apmokamas, pagal konkretų darbo laiką, kurį kiekvienas Stebėtojų narys privalo dirbti BBC Stebėtojų taryboje. Jiems nustatytas minimalus laikas, kurį jie per savaitę privalo skirti savo darbui BBC. Toks Stebėtojų tarybos modelis leidžia BBC Stebėtojų tarybai adekvačiai dalyvauti realiame BBC valdyme ir sukurti reikšmingą pridėtinę vertę britams (https://www.bbc.co.uk/bbctrust/who_we_are/trustees/appointment.html#:~:text=BBC%20Trustees%20are%20appointed%20by,the%20posts%20are%20publicly%20advertised).

Dėl LRT žurnalistikos nešališkumo

Kas yra žurnalisto objektyvumas, jo nešališkumas. Daliai LRT žurnalistų pritaikius vakarų valstybių visuomeninių transliuotojų priimtų etikos kodeksų ir redakcinė politikos gaires atitinkančio LRT etikos kodekso reikalavimus, kilo nemenkas šurmulys dėl dalies šio sprendimo suprasto kaip žurnalisto žodžio laisvės pažeidimo. Ypač dėl 2023 03 07 LRT etikos kontrolierės sprendimo (patvirtinto LRT Tarybos sprendimu):

„LRT programų vedėjas (-a) socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje paskelbė įrašą, kuriuo išreiškė asmenines pažiūras Vyriausybės atstovo (-ės) atžvilgiu. LRT etikos kontrolierė pradėjo LRT žurnalistų etikos kodekso (toliau – Kodeksas) galimo pažeidimo tyrimą. Įvertinus atvejo aplinkybes ir surinktą medžiagą, buvo priimtas sprendimas, kad LRT programų vedėjas (-a) pažeidė Kodekso 12 straipsnį: Žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nė vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrio, o skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos; Kodekso 47 straipsnį: LRT viešąsias socialinių tinklų paskyras traktuoja kaip viešąją erdvę ir laisvai prieinamą informacijos šaltinį; juose žurnalistai veikia vadovaudamiesi šiuo Kodeksu ir kitais teisės aktais ir Kodekso 50 straipsnį: LRT žurnalistai, asmeniškai pasisakydami ar komentuodami socialiniuose tinkluose, laikosi šio Kodekso nuostatų. Sprendimo galiojimas sustabdytas iki LRT programų vedėjo (-os) skundo LRT Tarybai išnagrinėjimo ir galutinio sprendimo priėmimo Taryboje.“

Dėl savo jaunos demokratijos, nepatyrimo dažnai tik ribotai suprantame žodžio laisvės ribas. Žodžio laisvė nėra absoliuti. Taigi, turi ar neturi LRT žurnalisto žodžio laisvė ribas? O jei turi, tai kur jos? Žodžio laisvė, esant tam tikroms aplinkybėms (Konstitucijoje nustatytai pagrindais) gali būti ribojamos. Ribojimai yra įvairūs. Jie nustatyti tiek įstatymais, tiek profesinių gildijų, tiek pačių žiniasklaidos priemonių etikos kodeksais. Žurnalistai yra saistomi ne tik bendrų savo profesinės gildijos, bet ir darboviečių, kurios yra nustatę tam tikrus vidinius reikalavimus jų objektyvumui, nešališkumui, etikos kodeksų. Nėra jokios abejonės, kad bendruoju atveju pilietis turi teisę pareikšti, kad vienas ar kitas ministras turėtų atsistatydinti. Bet šiuo atveju eina kalba apie visuomeninio transliuotojo žurnalistą, rengiantį laidas, viešuosius debatus, politines diskusijas. Po tokio pareiškimo jis LRT klausytojų, žiūrovų ar skaitytojų, gali pagrįstai nebebūti laikomas politiškai neutraliu bent jau tuo klausimu, dėl kurio pasisakė. O kaip dėl kitų klausimų, dėl kurių dar nepasisakė? Ar toks žurnalisto „politinio neutralumo“ vertinimas nebus perkeltas ir visai LRT. Tyrimai rodo, kad yra, nes žurnalistas būdamas ilgamete LRT žurnalistikos dalimi, neišvengiamai tampa jos atstovu. Išankstinę nuomonę pareiškęs nebegali tikėtis, kad būsi laikomas neutraliu. Kaip žinia, LRT politinį neutralumą laiko viena savo didžiausių vertybių, todėl etikos kontrolieriaus sprendimas, saugant LRT reputaciją, turi pagrindą.

LRT galima pastebėti ir daugiau žurnalistų (mano asmenine nuomone (kurią esu jiems išsakęs asmeniškai, gerai suprasdamas savo pareikštos nuomonės pasekmes, nes žurnalistai ypač nemėgsta būti kritikuojami), kurie vis dar galimai yra įsitikinę, kad jų auditoriją nepastebi jų beveik neslepiamų asmeninių simpatijų ar antisimpatijų, ir nesupranta, kad į laidas dažnai susikviečia savo draugus ir bendraminčius ir pateikia tik patiems priimtinas nuomones, nors pagal Konstituciją, KT išaiškinimus, privalo užtikrinti pliuralizmą, kurie nesivaržo (nesivaržė) viešai pareikšti savo išankstinę, kategorišką, griežtą asmeninę (ir neetiškais būdais) nuomonę vienos ar kitos politinės partijos, politiko, visuomenės judėjimo, verslo bendruomenės nario atžvilgiu socialiniuose tinkluose. Po tokių viešų pareiškimų (ar prieš juos) atlieka apie jų veiklą tyrimus ar rengia debatus.

Nėra abejonių, kad būtent todėl LRT vis dar kartais dalies jų auditorijos narių yra vadinamas dvaro, vienos politinės partijos kanalu (tai patvirtina ir dalis sociologinių apklausų). Žurnalistai asmeniškai agresyviai puldami vienus politikus (dažnai pagrįstai), palaikydami kitus (dažnai nepagrįstai) pademonstruoja savo asmeninius pasirinkimus, taip prarasdami savo neutralumą ir objektyvumą savo žurnalistinio darbo turiniui. Tokiais žurnalistais nebepasitikimą, nes žinoma jų išankstinė nuomonė vienu ar kitu klausimu. Tai panašu į teisėją, kuris dar prieš bylos nagrinėjimo pradžią paskelbia ar parodo, kuri bylos šalis jam patinka, o kuri nelabai, pasirinktos teisiosios pusės naudai renka ar padeda rinkti įrodymus, sutinka apklausti liudytojus, kitą pusę - demonstratyviai žlugdo. Visi suprantame, kad tai nėra teisingumas. Todėl šališkas informacijos pateikimas taip pat negali būti laikomas žurnalistika.

LRT vadovams ir žurnalistų etikos sargams teks įveikti ilgą kelią, kol šis įvaizdis bus įveiktas ir LRT bus laikomas nepriklausomu, užtikrinančiu savo skleidžiamų žinių objektyvumą, nuomonių pagrįstumą, atsiribojusį nuo savo žurnalistų asmeniniu simpatijų ar antipatijų. To mums visiems naujame socialinių tinklų suklestėjimo ir dirbtinio intelekto galimybių bei kūrybinių galių augimo laikais labai reikės. Bent jau tiems, kurie bandys surasti informacijos pateikimo profesionalumo ir neutralumo salas.

Kyla pagrįstų abejonių ar tik viešųjų ryšių (informacinio manipuliavimo) patirtį turintis asmuo galėtų tapti žurnalistams autoritetu iš jų pareikalaujant realaus objektyvumo, o ne išankstinių nuomonių, grįstų asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis.

Įgyvendinant ir savo kasdienėje veikloje užtikrinat žurnalistinį objektyvumą LRT vadovų ir žurnalistų laukia dar ilgas ir sudėtingas kelias. Tai vyks tol, kol LRT žurnalistai nepasiskiepys ir neįgis kolektyvinio imuniteto nuo dabar dar pasitaikančio dalinio politinio šališkumo, noro pareikšti išankstines nuomones (dažnai neatsispiriant pagundai paskubant pareikšti savo nuomonę apie faktus ir reiškinius, kuriuos dėl savo profesijos platumo gali tik paviršutiniškai išmanyti). Laukia nelengvas ir ilgalaikis procesas, galimai netrumpesnis nei sovietmečio Zimano Tiesos su darbo žmonių proginiais laiškais numarinimas.

Vis dar dalis LRT žurnalistų laiko geru tonu su Seimo opozicinės frakcijos narių kalbėti kaip su amžinu priešu, o ministre pirmininke kaip su savo drauge ar šeimininku, arba priešingai. Nors žurnalisto pareiga yra visada išlaikyti vienodą emocinį atstumą nuo visų savo pašnekovų

Žurnalisto nešališkumas nereiškia, kad jis visus reiškinius ar nuomones privalo atspindėti vienodomis proporcijomis. Priešingai, jis turi sunkią pareigą nustatyti „teisingą svorį“ (kartais vartojamas terminas – teisingą konstitucinių vertybių balansą). Pavyzdžiui, mažumos pažiūros neprivalo būti pristatomos tokia pačia apimti kaip daugumos visuomenės narių arba visuomeninis konsensusas pasiektas vienu ar kitu klausimu gali būti kvestionuojamas, bet jo pristatymui gali būti suteikiama platesnės apimtis. Tačiau ir mažumos pozicija negali būti pamiršta ar nutylėta. Toks pašalinimas iš viešojo diskurso gimdo ar dar labiau sustiprina marginalizuotas grupes. Kontraversiškos pozicijos taip pat privalo būti išklausytos, bet taip pat užduoti ir sunkūs klausimai, į kuriuos turi būti suteikta sąžininga galimybė atsakyti.

Nešališkumas nereikalauja visais atvejais vengti kontraversiškų pozicijų šalininkų įžeidimo. Bet įžeidimas turi būti pagrįstas viešuoju interesu, neleidžiančiu abejoti nešališkumu. Jo mastas turi būti kruopščiai „pasvertas“ ir privalo būti sąžiningas ir šaltakraujiškas. Jokie asmeniškumai negali būti leidžiami. Visa tai yra neįveikiamas uždavinys viešiesiems ryšiams, kurių misija yra lygiai priešinga: sunaikinti kliento konkurentus ir jo kritikus bet kuriomis priemonėmis.

Lygiai taip pat dažnai klaidingai bandoma sukurti įspūdį, kad pašnekovai, išorės autoriai, akademikai, tyrėjai ar think-tankai visada yra nešališki. Teisinga ir objektyvi informacija apie jų organizacijas, jų tikslus, finansavimo šaltiniai, išankstinės pozicijos auditorijai privalo būti pateikiamos. Jau nekalbant apie pačių žurnalistų interesų konfliktus.

Valstybės, visuomenės progresas yra tiesiogiai susijęs su viešajame diskurse, sąžiningai laikantis informavimo etikos reikalavimų, susikurta informacine patirtimi, lemiančia mūsų supratimo ir jo keitimąsi apie mus supančia ir sparčiai besikeičiančią realybę gylį. Leidžiančia stebėti, dalyvauti sąžininguose, išklausančiuose visas nuomones, viešuose debatuose. Iš jų pasimokyti, įgyti kolektyvinę debatų patirtį, išeiti iš krizinių situacijų adekvačiai suvokiant jų priežastis ir pasekmes.

LRT turi finansines galimybes užtikrinti savo žurnalistų darbo kokybę, kuri galėtų užtikrinti viešąjį interesą mums būti tinkamai informuotiems. Šiuo idealiu atveju žurnalistas, tyrėjas, viešų diskusijų moderatorius turi būti profesiškai ir intelektualiai pajėgus reflektuoti debatų dalyvių pasisakymus, pasiūlymus, gebėti nedelsiant į juos reaguoti. Tam reikia stipraus stuburo nepasiduodant informaciniam manipuliavimui, rimto ir specialaus pasirengimo ne tik žurnalisto profesiniame meistriškume, bet ir dalykinėse srityse.

Būtent dalykiškas, konstruktyvus kritiškumas, asmeninis kuklumas, geranoriškumas ir kolektyvinių pastangų telkimas, o ne suskirstymas į priešiškas stovyklas, visuomenėje sukuria socialinį audinį, kuriuo uždengta visuomenė gali pasisemti žinių, supratimo ir patirties kelionei į gerovės valstybę. Tai yra būdas kaip iš susipriešinusios, dirglios kitokiai nuomonei visuomenės, keliauti į nors ir ne vienos tiesos, bet ateities siekiais labiau suvienytą, stabilią, nesustabarėjusią, neužsidariusią romantizuotoje praeityje visuomenę.

LRT žurnalistai ir socialinių tinklų burbulai

LRT žurnalisto savęs priskyrimas socialinio tinklo burbului yra ir jo objektyvumo pabaiga. Jiems tenka susitaikyti su tuo, kad jau LRT eteryje jų vedami debatai kokiu nors užburbuliniu klausimu yra suvokiama kaip vaidyba, veidmainiavimas, o ne objektyvus diskusijos moderavimas. Nes jau žinoma jų pareikšta išankstinė nuomonė. Todėl taip dažnai šie LRT žurnalistai, socialinių tinklų burbulų lyderiai, savo pašnekovų sąraše ir LRT mato tik savo burbulo dalyvius ar jų simpatikus. Kiti jau sunaikinti, manant, kad su jais nėra prasmės diskutuoti.

Kariaujantiems socialinių tinklų burbulų karuose lengva pasiekti pergalę, čia nėra prieštaraujančių, nesutinkančių, o jei yra, jie greitai bendromis burbulo pastangomis sunaikinami. Kalbant iš galios pozicijos apie pažeidžiamas visuomenės grupes (dažnai suklydusias ar suklaidintas, neturinčiais patirties aiškiai suformuluoti savo poziciją) galima atsipalaidavus mėgautis savo neklystamumu ir išmintimi. Čia visi oponentai eliminuojami, sunaikinami. Bet burbulo gyventojams tenka susitaikyti su tuo, kad jie skaudžiai baudžia patys save. Skausmu, kurio patys nejaučia. Be tikrų oponentų jų debatai lieka paviršutiniški, netenka gylio ir meistriškumo, savirefleksijos. Diskutuojant pritariančiųjų tarpe nėra akstino stengtis, įtempti savo intelektualines patirtis. Tokie burbulo debatai nepaliečia nei kitaminčių, nei pačių burbulo gyventojų pasaulėžiūros, neverčia sustoti ir pagalvoti apie tuos, kurie yra mūsų visuomenės nariai ir nusipelno savo vietos po saule, net jei yra neteisūs. Dažnai pamirštant, kad vieši pasisakymai yra tik visuomeninio konflikto pradžia, kuris nutildytas, ignoruotas, vėliau pasireikš daug bjauresnėmis formomis ir politinėmis valiomis.

Burbulo galia gaji ir paveiki tik burbulo viduje. Burbulo vienpusiškos, nekritiškos, dažnai neteisingos informacijos cirkuliavimas veikia stiprintuvo grįžtamosios galios didėjimo principu. Vieni kitus papildo ta pačia nuomone, ją pastiprinant naujais priešininkų naikinimo argumentais, kitų nei įsileidžiant, nei išgirstant. Taip veikė nacistinė Gobelsio propagandos mašina, taip veikia Kremliaus propaganda, taip veikia ir bet kuris kitas totalitarizmo įrankis. Skiriasi tik turinys, bet veikimo principai tie patys: naikink oponentus, reikalauk paklusnumo ir absoliutaus lojalumo saviškiams.

Tokia veikla socialinių tinklų burbuluose negali būti laikoma žurnalistika. Tai pačių burbulo dalyvių ideologijos, pažiūrų, simpatijų, priešininkų, konkurentų sunaikinimo informacijos skleidimo vienpusiškumas, vieno požiūrio, „teisingosios“ ideologijos viešieji ryšiai.

Neturėtų kelti nuostabos ir pasipiktinimo ir tai, kad LRT žurnalisto objektyvumas taip pat yra ir bus vertinamas pagal jo elgesį socialiniuose tinkluose. Tokia neobjektyvi, šališka, išankstinės nuomonės žurnalistika gali dar išlikti, jei nebus LRT vadovo, kuris to netoleruos ir sieks pilno nešališkumo įgyvendinimo, o LRT Taryba ir etikos sargai tai pastebės ir bus visiems LRT žurnalistams vienodai teisingi.

(Plačiau, pavyzdžiui, apie BBC žurnalisto nešališkumo reikalavimus https://www.bbc.com/editorialguidelines/guidelines/impartiality/guidelines, apie bendrus Didžiosios Britanijos žurnalistų etikos reikalavimus https://www.ofcom.org.uk/__data/assets/pdf_file/0033/99177/broadcast-code-guidance-section-5-march-2017.pdf ).

Šiuo atveju, pagrindžiant visuomeninio transliuotojo žurnalistų nešališkumą, yra BBC garsaus sporto žurnalisto Gary Lineker suspendavimo (draudimas vesti BBC laidas) BBC eteryje istorija. Šis ilgametis, talentingas ir BBC žiūrovų mylimas žurnalistas (brangiausiai apmokamas BBC darbuotojas, kuriam praėjusiai metais už jo darbą sumokėta 1,6 mln. eurų honoraras) buvo suspenduotas dėl jo itin aštrių pasisakymų Twitter socialiniame tinkle apie Britų vyriausybės naująją prieglaudos suteikimo Didžiojoje Britanijoje pabėgėliams politiką (Lineker palygino dabartinę BBC pabėgėlių prieglaudos politiką su žiauria nacių Vokietijos 30 – aisiais taikyta politika). Dalis jo kolegų BBC pademonstravo solidarumą ir atsisakė vesti laidas BBC eteryje. Britų vyriausybės nariai pavadino tokį pareiškimą įžeidžiančiu ir nepriimtinu. Dalis parlamento narių paragino G.Lineker atleisti iš darbo. Tačiau G.Lineker yra laisvai samdomas BBC žurnalistas, jis nedirba BBC politikos naujienų ar jų analizės srityje ir jam nėra taikomi visi BBC žurnalistinio nepriklausomumo įsipareigojimo standartai, todėl BBC panaikino G.Lineker suspendavimą ir pranešė, kad su G.Lineker susitarta, kad jis įsipareigoja laikytis dabartinės BBC žurnalistų nešališkumo politikos, o BBC įsipareigojo nustatyti aiškesnius nepriklausomumo standartus ne tik BBC dirbantiems žurnalistams, bet ir BBC nuolat laisvai samdomiems autoriams. BBC pranešė, kad žurnalistų nešališkumas yra vienas kertinių BBC žurnalistikos elementų ir galimos išimtys bus taikomos tik ne naujienų ar jų analizėje dirbantiems asmenims. Ši istorija yra tik vienas pavyzdys kaip visuomeninis transliuotas rūpinasi savo žurnalistikos nepriklausomumu (daugiau: https://globalnews.ca/news/9547420/gary-lineker-reinstated-bbc-suspension/).

LRT nėra ir negali būti kieno nors viešieji ryšiai, tai yra ir turi būti aukščiausios rūšies nepriklausoma žurnalistika. Tokią žurnalistiką gali kurti ir puoselėti žurnalistai, o ne viešosios informacinės erdvės manipuliatoriai. Todėl LRT misijai įgyvendinti reikia vadovo, kuris išpažįsta ir išpažins žurnalistikos vertybes.

Algimantas Šindeikis

Atsisveikinimas su ginklais

Apie Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo motyvų spindesį ir skurdą suteikiant policijai ir teismams carte blanche teisę priskirti asmenis, keliantiems grėsmę sau ir kitiems, šiems padarius administracinius nusižengimus ir niekada nebeišduoti leidimo laikyti ir nešioti ginklus.

Konstitucinis Teismas 2023-02-09 nutarimu nusprendė, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (GŠKI) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto norma neprieštarauja Konstitucijai.

GŠKI 40 str. nustato atvejus, kuriasi gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti galiojimą. GKŠĮ 40 str. 10 punktu yra nustatyta, kad „Leidimas gali būti panaikintas, kai policija turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policijos įstaiga nurodo leidimo galiojimo panaikinimo motyvus“.

Šiuo atveju Pareiškėjas fizinis asmuo (Pareiškėjas), nesutikdamas su policijos įstaigos sprendimu neperregistruoti jam išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (už tai, kad per 10 metų buvo 11 kartų baustas už administracinius nusižengimus), sprendimą apskundė teismui, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, kad policijos įstaiga, įvertinusi turimus duomenis, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Ko prašė Pareiškėjas KT? Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka neatsiejamais konstitucinio teisinės valstybės principo elementais esančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo principų. Pareiškėjas rėmėsi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kuriomis ne kartą nustatyta, kad asmens teisių ribojimas turi trukti aiškų, konkretų įstatyme apibrėžtą terminą, – asmuo turi teisę žinoti, kada jis bus laikomas atitinkančiu įstatyme nustatytus reikalavimus tam tikrai teisei įgyti, o tuo atveju, jei asmuo tam tikrą laikotarpį neatitinka reikalavimų ir tai lemia teisės suvaržymą, jis turi teisę žinoti, kada jo teisių suvaržymas baigsis.

Pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatytas laikotarpis, kurio duomenimis policijos įstaiga gali Pareiškėją vertinti spręsdama dėl leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimo panaikinimo.

Taigi, GŠKĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos panaikinti leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Įstatyme nurodytus ginklus galiojimą visais tais atvejais, kai, policijos įstaigos turimais duomenimis (nesvarbu, kurio laikotarpio), esama pagrįstų prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas leidimą nešiotis ar leidimą laikyti tokius ginklus, gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pareiškėjas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo konstitucingumu grindė iš esmės tuo, kad, juo nenustačius konkretaus laikotarpio, kurio duomenys apie asmenį vertinami leidimų nešiotis ir leidimų laikyti ginklus galiojimo panaikinimo kontekste sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pasak Pareiškėjo, atsiranda tam tikras neapibrėžtumas: asmuo nežino, kokiu atveju jis bus laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus atitinkamai teisei įgyti (turėti), o jei atitinkama jo teisė suvaržyta, nes jis neatitinka įstatymo reikalavimų, jis nežino, kada baigsis toks jo teisių suvaržymas.

T.y. Pareiškėjas kėlė klausimą ar jis turi teisę žinoti, po kiek laiko jis nebus laikomas asmeniu, keliančiu grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, po to kai, tarkim, jis yra padaręs administracinį nusižengimą. Ar pagal Konstituciją toks maksimalus terminas turėtų ar neturėtų būti apibrėžtas įstatyme, ar tiesiog policija ir teismas tokį klausimą galėtų spręsti savo nuožiūra, t.y. jiems patiems, savo nuožiūra, remiantis prielaidomis, įvertinti asmens pavojingumą bet kuriuo jo gyvenimo laikotarpiu. T.y. Pareiškėjui kilo klausimas ar praėjus 10, 20, 30 ar daugiau metų po jo nusikaltimo padarymo policija ir teismas vis dar galėtų vertinti jo elgesį pagal jo biografijos faktus, susijusius su nusikaltimo padarymu. Pareiškėjas skunde KT nurodė, kad turėtų būti įvertinta ar tokiu atveju neturėtų būti vertinamos ir Pareiškėjo pastangos pasitaisyti.

KT motyvų spindesys ir skurdas

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą panaikinus leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus galiojimą, asmuo gali vėl kreiptis dėl leidimo nešiotis ginklus ar leidimo laikyti ginklus jam suteikimo ir toks leidimas jam Įstatymo nustatyta tvarka gali būti suteiktas, jei jis atitinka jame nustatytas sąlygas, inter alia jei nebėra prielaidų teigti, kad, turimais duomenimis, toks asmuo gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Nežinia ką reiškia ši KT formuluotė, nes jei policija ir teismas gali vertinti bet kokį laikotarpį, tai buvę pažeidimai niekaip negali dingti. Jie tiesiog egzistuoja kaip asmens biografijos faktas ir tiek policija, tiek teismas turi jais remtis. Ir nesvarbu kiek kartų asmuo kreipsis į policiją, šis jo biografijos faktas niekur nepradings. Tai kokia prasmė KT remtis asmens teise kreiptis į teismą, jei toks kreipimasis yra beprasmis.

KT nutarime remiamasi ir ES Direktyva, kurioje nurodoma, kad Valstybės narės, įgyvendindamos Direktyvą 91/477/EEB (su vėlesniais pakeitimais) ir nustatydamos, kokiais atvejais asmenys laikomi keliančiais grėsmę sau arba kitiems, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui, galėjo nustatyti priemones, kuriomis joje įtvirtinti reikalavimai gali būti sukonkretinti ir, be kita ko, sugriežtinti (3 straipsnis).

O jei gali, bet neprivalo, tai KT tai taip tokie atvejai nerūpi. Nors pagal Konstituciją asmuo turi teisę žinoti kuo vadovaujantis bus priimamas vienas ar kitas valstybės įstaigos sprendimas, nes to reikalauja Konstitucijos 5 str. 2 dalis, kuria nustatytas valdžios galių ribojimas Konstitucija. To, kaip žinome reikalauja ir Viešojo administravimo įstatymo 10 str.

Pagal minimą ES Direktyvą valstybės narės gali, bet neprivalo nustatyti atvejus, kokiais atvejais asmenys laikomi keliančiais grėsmę sau arba kitiems. Kaip žinia, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių.

Yra ir toks Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas kaip proporcingumo principas, kuris reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2019 m. birželio 25 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai).

KT nutarimu suteikta teisė policijai ir teismams remtis prielaidomis: Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kai esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų inter alia sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (inter alia nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai). Nustatydamas šias priemones, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo.

Nepaisant to, kad KT nutarime daug puslapių pasisakyta apie tai, dėl ko nėra nei ginčo (jau nekalbant apie KT nutarime prirašytas ištisas pastraipas apie A,B, c kategorijos ginklus, kas neturi nieko bendro su Pareiškėjo pateiktu skundu), nei toks klausimas buvo Pareiškėjo keliamas. KT nutarime rašome apie Pareiškėjo teisę iš naujo kreiptis dėl leidimo ginklui išdavimo ar atsisakymą išduoti ginklą skųsti teismui. Pareiškėjui dėl to nekilo klausimų, nes ir negalėjo kilti, nes ji jau tokia teise pasinaudojo. Tiek policija, tiek teismai taikė GŠKĮ 40 str. 10 d. ir sprendė, kad policija turi teisę vertinti Pareiškėjo pavojingumą bet kuriuo laikotarpiu. Tai kokia prasmė kreiptis dar kartą, ir dar kartą, jei tokie Pareiškėjo biografijos faktai egzistuoja ir jų niekaip iš savo biografijos negali pašalinti. T.y. Pareiškėjui reikia policijos ir teismo prašyti ne teisingumo, o malonės, nežiūrėti į jo biografijos faktus, nutikusius prieš dešimtmečius.

KT nutarimo motyvų trūkumas

Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas

4. Smurtinis nusikaltimas – Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse nurodyto nusikaltimo sudėties požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo žmogaus laisvei, seksualinio apsisprendimo laisvei ar neliečiamumui sudėties požymių turinti veika. Smurtinių nusikaltimų sąrašą tvirtina Fondo programos vykdytojas.

Sunku spręsti kodėl KT nusprendė neatsakyti į šį klausimą priimant nutarimo dėl ginčijamo GŠKĮ 40 str. 10 p. atitikties Konstitucijai.

P.S. Taigi, klausta vieno dalyko, atsakyta visiškai apie kitus dalykus.

P.S. Kaip būtų galima pavadinti tokią KT jurisprudencija, kuria (i) į Pareiškėjo keliamą klausimą nėra niekaip atsakoma ir jis yra tiesiog ignoruojamas, (ii)

Ko nėra KT nutarimo argumentuose

Kaip žinia, vėl gyvename tokiu laikotarpiu, kaip ginklas, jo turėjimas yra būdas kaip gint save ir savo šalį nuo agresijos. Konstitucijos 3 str. yra įtvirtinta mūsų fundamentali teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Gali susiklostyti tokia situacija kai mūsų valstybės likimas priklausys nuo to, kiek mes turėsime ginklų ir kiek bus asmenų, kurie bus pasiryžę su ginklu ginti savo šalį. Todėl kyla pagrįstas klausimas kaip ir kiek laiko turi būti ribojama asmens teisė turėti Leidimą ginklui.

Deja vu su Paksas v. Lietuvą byla

Kaip žinia, Strasbūro žmogaus teisių teismo Didžiosios žiuri 2011 m. Sausio 6 d. išnagrinėtoje byloje jau buvo pripažinta, kad LRS priimto įstatymo atitinkamo straipsnio formuluotė, kuria remiantis Seimo nariu negalėjo būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų. T.y. negalėjo niekada būti renkamas Seimo nariu. Toks įstatymas ir KT jurisprudencija jau buvo pripažinta kaip neproporcingai varžantis žmogaus teises.

Nors viena vertus Seimo rinkimų įstatymas negali būti lyginamas su ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu pagal savo reguliavimo sritį ir apimtį, kita vertus galima diskusija kas gali sukelti sunkesnes pasekmes visai visuomenei, ar priesaiką sulaužęs ir šiurkščiai Konstituciją pažeidęs politikas prieš 8 metus ar prieš 10 metų administracinį nusižengimą dėl greičio viršijimo padaręs vairuotojas.

Vietoj išvadų

1. Konstitucinio Teismo 2023-02-09 nutarimu suteikta pilną diskrecija policijai ir teismams savo nuožiūra, nesant nei aiškių kriterijų, nei laikotarpio, kuriuo teisės ribojamos, nuspręsti dėl asmenų priskyrimo keliantiems grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

2. Minimas KT nutarimas iš esmės leido asmens teisių ribojimą visam laikui jį priskiriant prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju KT kartoja savo žmogaus teisių ribojimo visą gyvenimą jurisprudenciją, kuri jau buvo EŽTT pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

3. Net ir administracinius nusižengimus padaręs prieš kelis dešimtmečius asmuo policijos ar teismo gali būti neribotą laiką priskirtas prie asmenų, kurie yra priskirtini prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

4. Tokia KT jurisprudencija kertasi su ankstesne jurisprudencija, kurioje buvo bandoma nuosekliai laikyti Konstitucijos 5 str., kuriame nustatyta, Kad valdžios galias riboja Konstitucija ir aiškiai nustatyti tiek žmogaus teisių ribojimo pagrindą, tiek apibrėžti jo laikotarpį.

5. KT aiškiai neatsakė į klausimą – kada administracinius nusižengimus padaręs asmuo jau nebeturėtų būti laikomas pavojingu visuomenei, atsakė implicitiškai – niekada, jei to nenorės policija ar Teismas. O ką daryti Pareiškėjui, kad policija ar teismas to užsinorėtų? Į tą klausimą KT taip pat nematė reikalo atsakyti, apsiribojant tik bendro pobūdžio, neįtikinamais argumentais, kad teismas tai turi vertinti individualiai.

P.S. Komentaro autorius nėra absoliučios teisės nešiotis ginklą šalininkas. Ne apie tai ir šis komentaras. GŠKĮ yra pakankamai saugiklių, kurie apsaugo visuomenę nuo asmenų, kurie neturėtų teisės laikyti ir nešiotis ginklus. Komentaras apie KT jurisprudenciją, kuri leidžia policijai ir teismams spręsti žmogaus teisių ribojimo klausimus savo nuožiūra formaliai, vertinat bet kokį asmens viso gyvenimo biografijos faktą, inter alia ir administracinį nusižengimą. Ir taip nekreipiant į Konstitucijos 5 str. 2 d., kuris riboja valdžios galias. Vargu ar norime būti neribotų vykdomosios ar teisminės valdžios galios šalimi.

Žvalgybos kontrolierių įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, bet Konstitucija pažeista

Konstitucinis Teismas 2022 gruodžio 29 d. nutarimo dėl žvalgybos kontrolierių ir Seimo kontrolierių įstatymų nuostatos, reglamentuojančios šių institucijų įgaliojimus nagrinėti pareiškėjų skundus dėl žvalgybos institucijų ir (ar) pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, neprieštarauja Konstitucijai, obiter dicta (teisiškai nesaistančios ir su sprendimu nesusijusios teismo pastabos) yra ne mažiau reikšminga dalis, nei nutarimo ratio decidendi (teismo sprendimą pagrindžiantys argumentai), nes nors ir negali sukelti teisinių, bet turėtų sukelti politines pasekmes.

Konstitucinis Teismas 2022 gruodžio 29 d. nutarimu vėl pamaitino Leviataną. Biblijinė pabaisa Leviatanas šių dienų politinėje filosofijoje yra visagalės, begalinės ir stiprios valstybės sinonimas. Filosofas Thomas Hobbes taip pavadino vieną iš savo knygų, kurioje pateikė savo požiūrį į valstybės galios ir piliečio laisvės santykį. Tas galingos valstybės ir sumenkinto piliečio santykis iki šiol randa savo gerbėjų ir demokratinėse valstybėse.

I. Ką ir ar pagrįstais argumentais nusprendė KT

KT nusprendė, kad Žvalgybos kontrolierių įstatymas, žvalgybos ombudsmeno pareigybė neapriboja Seimo kontrolierių pareigos tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, nes jam „priskirta kontroliuoti tik institucijų, vykdančių specifinę veiklą ir įgyvendinančių specialius uždavinius siekiant stiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą, veiklos teisėtumą. Kadangi žvalgybos kontrolieriai veiks tik siauroje, itin specifinėje srityje.

Tokia KT išvada, grindžiama tuo, kad Konstitucijos 73 str. 3 dalis leidžia prireikus Seimui steigti ir kitas kontrolės institucijas. Tokių kitų institucijų jau yra įsteigta, pavyzdžiui, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija.

Taigi jei Seimui reikia, Konstitucija ir KT sako, kad gali. Bet ar tikrai reikia perduoti piktnaudžiavimo ir biurokratizmo tyrimo funkciją, Konstitucijos tiesiogiai priskirtą Seimo kontrolieriams, kitai institucijai, kurios funkcijos daug platesnės ir veikla yra susijusi su Žvalgybos institucijų kasdiene kontrole?

Tokia KT išvada, visgi kelia pagrįstų abejonių, nes į KT buvo kreiptasi tik dėl Seimo kontrolierių pareigybės, susijusios su skundų dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, kaip tai nustatyta Konstitucijos 73 str. 1 d., o Žvalgybos kontrolierių funkcijos yra daug platesnės ir jų veikla iš esmės bus susijusi su (i) Valstybės saugumo departamento – Seimui ir Respublikos Prezidentui atskaitingos valstybės institucijos ir (ii) Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos – krašto apsaugos ministrui pavaldžios krašto apsaugos sistemos institucijos (toliau abi – Žvalgybos institucijos), veiklos kasdiene kontrole.

Tokia abejonę dar labiau sustiprina tai, kad pats KT konstatuoja, kad Seimas negali kitoms kontrolės institucijoms priskirti tokių įgaliojimų, kuriais būtų iš esmės paneigti Konstitucijos 73 str. 1 d. įtvirtinti Seimo kontrolierių įgaliojimai tirti piktnaudžiavimą ir biurokratizmą, nes priešingai nei tvirtina KT nutarimo ratio decidendi, tokia Seimo kontrolieriaus funkcija Žvalgybos kontrolierių įstatymų buvo pilnai paneigta, ją pilnai perduodant Žvalgybos kontrolieriams.

KT taip pat tvirtina, kad įstatymų leidėjas, pagal Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalį steigdamas tokias specializuotas kontrolės institucijas, privalo pagrįsti tokios institucijos steigimo poreikį ir negali joms priskirti tokių įgaliojimų, kuriais būtų iš esmės paneigti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Seimo kontrolierių įgaliojimai.

KT nutarime naudoja Seimo kontrolierių įstatyme apibrėžtas biurokratizmo ir piktnaudžiavimo sąvokas, apibrėžtas Seimo kontrolierių įstatyme:

– biurokratizmas – tokia pareigūno veika, kai vietoj reikalų sprendimo iš esmės laikomasi nereikalingų ar išgalvotų formalumų, nepagrįstai atsisakoma spręsti pareigūno kompetencijai priklausančius klausimus, vilkinama priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas bei kitaip blogai ar netinkamai valdoma (atsisakoma informuoti asmenį apie jo teises, sąmoningai pateikiamas klaidinantis ar netinkamas patarimas ir t. t.); biurokratizmu taip pat laikomas toks pareigūnų darbas, kai nevykdomi arba blogai vykdomi įstatymai ar kiti teisės aktai (2 straipsnio 1 dalis);

– piktnaudžiavimas – tokie pareigūno veiksmai ar neveikimas, kai jam suteikti įgaliojimai naudojami ne pagal įstatymus bei kitus teisės aktus arba savanaudiškais tikslais ar dėl kitokių asmeninių paskatų (naudojimosi tarnybine padėtimi, keršto, pavydo, karjerizmo, neteisėtų paslaugų teikimo ir t. t.), taip pat tokie pareigūno veiksmai, kai viršijami suteikti įgaliojimai ar savavaliaujama (2 straipsnio 4 dalis).

Šiuose apibrėžimuose nustatomuose pareigūnų veiksmuose būtų sunku įžvelgti kokias nors sąsajas su Žvalgybos institucijų turimomis ir saugomomis valstybės paslaptimis. Nebent, kas nors nuspręstų, kad ir pats biurokratizmas ir piktnaudžiavimas Žvalgybos institucijose yra Lietuvos valstybės paslaptis. Bet tada vargu ar save galėtumėme laikyti vakarų demokratija.

Todėl Seimo kontrolieriams turėjo būti palikta jų konstitucinė funkcija tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo ir Žvalgybos institucijose, atsižvelgiant į tai, kad piktnaudžiavimas ir biurokratizmas negalėtų būti laikomi slapta nuo visuomenės valstybinės institucijos netinkama veikla. Opozicijos atstovai pagrįstai abejojo, ar žvalgybos kontrolieriaus pareigybė neapriboja Seimo kontrolierių pareigos tirti skundus dėl valstybės ir savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Taigi ne tik apribojo, bet ir paneigė tokią Seimo kontrolierių funkciją Žvalgybos institucijose.

Taigi Žvalgybos kontrolierių įstatymo 11 straipsnio 3 punkte yra įtvirtinta žvalgybos kontrolieriaus pareiga vertinti ne tik žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų piktnaudžiavimą jiems suteiktais įgaliojimais, biurokratizmą viešojo administravimo srityje, bet ir žvalgybinės informacijos rinkimo ir žvalgybos metodų taikymo bei kitos žvalgybos institucijų ir (ar) žvalgybos pareigūnų veiklos teisėtumą, galimo žmogaus teisių ir laisvių ar teisėtų interesų arba galimo asmens duomenų, tvarkomų nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, tvarkymo reikalavimų ar kitokius galimus žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje pažeidimus.

Konstituciniam Teismui neužkliuvo ir tai, kad pareigūnų piktnaudžiavimas ir biurokratizmas nėra tas pats, kas žvalgybos institucijos veiklos profesionali priežiūra. Bet nesismulkinta palikti bent dalį funkcijų Seimo kontrolieriams, viską galės daryti Žvalgybos kontrolierius.

II. Kodėl šio KT nutarimo obiter dicta yra reikšmingesnę nei ratio decidendi

Šiame KT nutarime konstatuota, jog, atsižvelgiant į tai, kad, pagal Seimo kontrolierių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija), Seimo kontrolieriai nuo 2022 m. sausio 1 d. neturi įgaliojimų tirti žvalgybos institucijų veiklą, o Seimo nutarimu įsteigta Žvalgybos kontrolierių įstaiga yra neveikianti, nes Seimas nepaskyrė žvalgybos kontrolierių, taigi nepaskyrė ir Žvalgybos kontrolierių įstaigos vadovo bei atitinkamai nepatvirtino ir Žvalgybos kontrolierių įstaigos nuostatų, nuo 2022 m. sausio 1 d. iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos asmenų skundų dėl žvalgybos institucijų (jų pareigūnų) piktnaudžiavimo ir biurokratizmo negali nagrinėti nei Seimo kontrolieriai, nei Žvalgybos kontrolierių įstaiga.

Taigi, šios Seimo valdančioji dauguma iš esmės savo įstatymų leidybą jau greitai kaip metai visiškai užkirto kelią bet kokiai Žvalgybos institucijų veiklai. Nes Seimo kontrolierių įstatymas pakeistas, Žvalgybos kontrolierų įstatymas priimtas, bet Žvalgybos kontrolės institucija neįkurta.

Šiame kontekste KT Obiter dicta konstatuoja, kad pagal Konstituciją, inter alia pagal konstitucinį atsakingo valdymo principą, yra netoleruotina tokia situacija, kai žvalgybinę veiklą vykdančių valstybės institucijų ir jų pareigūnų veikla, inter alia vykdant valstybės apsaugos funkciją, nėra kontroliuojama nepriklausomos ir savarankiškai veikiančios kontrolės institucijos, nes, kaip konstatuota šiame nutarime, Seimo kontrolieriai nebeturi įgaliojimų tirti žvalgybos institucijų veiklą, o Žvalgybos kontrolierių įstaiga yra neveikianti.

Taigi, dabartinė Seimo valdančioji dauguma veikia neatsakingai, pažeidžia Konstituciją.

Keista ir neaišku tai, kad jei šios sudėties KT išdrįso obiter dicta pasakyti, kad Konstitucija visgi pažeista, lieka neaišku kodėl KT nutarime cituodamas Venecijos principą: valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie kenktų ombudsmeno institucijos nepriklausomumui (Venecijos komisijos 1, 24 punktai), pamiršta Seimui nepagrįstai suteiktą teisę paprasta balsų dauguma pašalinti Žvalgybos kontrolierių iš pareigų. Taip šią instituciją paverčiant paprastu politinės daugumos manipuliacijos įrankiu, o ne nepriklausoma institucija, ombudsmenu.

III. Kuklios, nuomonės teisine sąvoka apibrėžiamos ir debatams viešojo interesų klausimais priskirtinos, išvados ir subjektyvūs pastebėjimai su lengva ironija

A. Apibendrinat galima teigti, kad šios sudėties Konstitucinis Teismas toliau laikosi T.Hobbeso filosofinės linijos: politinės valdžios, jos institucijų gausos ir kompetencijų pločio, kaip įvardija KT – galių, keliamas pavojus vertinti kaip nepalyginamai mažesnius negu tuos valdžios trūkumas, kurie atsiranda iš jos gausos ir veikimo laisvės. Taigi Leviatanas vėl pamaitintas. Mokesčių mokėtojai laikykite paruoškite savo pinigines – teks jas vėl atverti naujoms išlaidoms išlaikant naujai kuriamą instituciją, kuria atliks ir tokią funkciją, kuri jau buvo priskirta kitai, seniai egzistuojančiai, Seimo kontrolierių institucijai.

B. Vargu ar šios sudėties KT ieškodamas subalansuoto sprendimo konstituciškai pateisinat dar vieną valstybinės institucijos įkūrimą ir be jos plačių ir manytina svarbių Žvalgybos institucijos priežiūros funkcijų kartu perduodant ir jau seniai egzistuojančios Seimo kontrolierių institucijos funkcijas (biurokratizmo ir piktnaudžiavimo tyrimas) vadovaujasi ir mūsų konstitucinėje jurisprudencijoje egzistuojančia liberalios demokratijos sąvoka. Bet jau tokio svarstymo požymių KT nutarimo tekste nėra. Liberalioje demokratijoje vargiai gali atsirasti nauja valstybinė institucija be rimtų svarstymo dėl jos reikalingumo ir būtinumo. Bent jau negalėtų būti pamiršta ar nutylėta, kad Žvalgybos kontrolieriai galės būti pašalinti iš savo pareigų paprasta Seimo narių dauguma.

C. Ankščiau tos pačios sudėties KT yra atleidęs Seimo kontrolierių tarnybą nuo pareigos apginti nepriklausomame teisme savo atsisakymą pradėti tyrimą pagal piliečių skundą. Tai tikėtina, kad nauja, Seimo kontrolierių instituciją pakeičianti Žvalgybos kontrolierių institucija turės panašų imunitetą nuo teisminės patikros.

D. Nei piktnaudžiavimas, nei biurokratija, pagal tai kaip jie yra apibrėžti įstatymų, nėra ir negali būti laikomi valstybės paslaptimi ar su ja susijusia informacija, todėl KT nutarimo ratio decidendi, kad yra konstituciškai pagrįsta perduoti Žvalgybos kontrolieriams biurokratizmo ir piktnaudžiavimo tyrimus, tiesiog neįtikina. Juolab, kad ir pačiame Žvalgybos kontrolierių įstatyme net nėra apibrėžta kas yra laikoma biurokratizmu ar piktnaudžiavimu. Tai neaišku kaip jie tirs tai, kas įstatyme neapibrėžta. Kita vertus, kuo mažiau kas nors apibrėžta, tuo lengviau valstybės institucijai tirti.

E. Tai, kad Žvalgybos kontrolierių įstatymas galioja jau metus, o kontrolieriai iki šiol nepaskirti, yra akivaizdus ir grubus konstitucijos atsakingo valdymo principo pažeidimas, už kurį yra atsakinga šio Seimo valdančioji dauguma. Dar įspūdingiau yra tai, kad Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kuris inter alia yra atsakingas už šį konstitucijos pažeidimą, pirmininkas yra siūlomas į KT teisėjus. Nereikia daug spėlioti ar toks paskirtas KT teisėjas surašytų tokius Obiter dicta dėl akivaizdaus Konstitucijos pažeidimo, kaip surašyta dabartinio KT 2022-12-29 nutarime. Ypač dėl savo paties Konstitucijos pažeidimų. Štai jums ir valdžių padalijimo bei teismų nepriklausomumo problemos gyvas ir aktualus pavyzdys.

F. Vertinant kodėl iki šiol nėra paskirti Žvalgybos kontrolieriai tenka pasitelkti matematiką ir jos paprasčiausią šaką – aritmetiką. Šio Seimo kadencija 2020 – 2024 metai. Jei Žvalgybos kontrolieriai bus paskirti paskutiniais šios Seimo kadencijos metais, kaip numatyta Žvalgybos kontrolierių įstatyme 5 metų kadencijai, sekantys bus skiriami tik po 5 metų, t.y. sekantis Seimas jų negalės skirti. Suveikus politinei švytuoklei tikėtina dabartiniai valdantieji tikisi vėl turėti Seimo daugumą ir vėl įgyti galimybę pasiskirti jiems tinkančius ir įtinkančius Žvalgybos kontrolierius. Kaip žinia žvalgyba yra rimtas dalykas. Todėl niekaip negali būti paleistas iš teisingų ir patikimų rankų.

G. Jei šios sudėties KT išdrįso obiter dicta pasakyti, kad Konstitucija visgi pažeista, lieka neaišku kodėl KT nutarime cituodamas Venecijos principą: valstybė turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie kenktų ombudsmeno institucijos nepriklausomumui (Venecijos komisijos 1, 24 punktai), pamiršta Seimui nepagrįstai suteiktą teisę paprasta balsų dauguma pašalinti Žvalgybos kontrolierių iš pareigų. Taip šią instituciją paverčiant paprastu politinės daugumos manipuliacijos įrankiu, o ne nepriklausoma institucija.

H. Ir visa tai yra valdančiosios daugumos politinė galios realizavimas per teisę. Ne per konstitucinę teisę, o per valdančios Seimo daugumos galios teisę nuspręsti ar jos laikytis ar ne.