(inter alia atsakymas gerb. kolegai G.Bartkui, kuriam pritariu dėl teismų nepriklausomumo, bet negaliu sutikti, kad byla subliuško ar visuomenės lūkesčiai byloje buvo iškelti per aukštai)



Pirma, demokratinėje valstybėje apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje (ypač kurupcijos) byloje teisme nėra vienintelis nuosprendis, kuris ką nors pakeičia pačioje visuomenėje. Teisinėje valstybėje teismas kaltinamųjų (išteisintųjų) veiksmus vertina tik konkrečios kaltės, pagal veiksmų padarymo metu, galiojusią baudžiamąja teisę, buvimą ar nebuvimą (Ir tai yra gerai, nes teisinėje valstybėje kitaip ir būti negali), o bausmė visiems gali būti paskirta tik pagal galiojantį įstatymą, bylos duomenys vertinami ir pripažįstami įrodymais inter alia tik vadovaujantis in dubio pro rei principu, t.y. jei jie neaiškūs, prieštaringi – asmuo privalo būti išteisinamas (taip yra ne visada, čia daug nulemia asmeninis teisėjo vidinis įsitikinimas ar įrodymai aiškūs ar ne, kuo teisėjas rimčiau žiūri į savo darbą ir atsakomybę tuo jis labiau pagrindžia savo vidinį įsitikinimą byloje esančiais duomenimis). Jei toks išteisinamasis nuosprendis liks galioti ir po aukštesniųjų teismų jo patikros, jokios mūsų teisinės sistemos kompromitacijos nebus. Tačiau visuomenę pasiekus bylos duomenims apie politikų ir verslo „bendradarbiavimą“, kuris nors ir neužtraukė baudžiamosios atsakomybės, dalis mūsų valstybės konstitucinių tikslų šioje byloje yra pasiekti. Net ir iš tų duomenų, kuriuos visuomenė sužinojo kaip veikė išteisintieji asmenys, kurių pirmosios instancijos teismo vertinimu neužtenka pagrįsti kaltintų asmenų kaltę, visuomenė turės daug ir realios naudos.


Antra, korupcijos byla gali nepasibaigti apkaltinamuoju nuosprendžiu, net jei yra neginčijamai nustatyta, kad vieni bylos personažai pinigus davė, kiti – juos priėmė. Ir ne tik todėl ką sako pirmos instancijos teismas, t.y. kad nėra įrodymų, kad pinigus davė už tai ką prokuroras nurodo kaltinamajame akte, o juos davę sako, kad davė politinės partijos veiklai (veika nekriminalizuota jos padarymo metu), o gavęs, - kad nekilnojamo turto verslui (apskritai nekriminalizuota), o kad dėl kitko buvo susitarta teismas nemato duomenų. Bet ir todėl, kad Lietuvos baudžiamosios teisės doktrina yra grynojo pavidalo teisinis pozityvizmas (turi būti aiškus įstatymo, tokius veiksmus jų padarymo metu priskiriančius prie nusikalstamų veikų, grynasis teisinio pozityvizmo pavyzdys – net ir Adolfas Hitleris negalėtų būti nuteistas už jo nacionalsocialistų partijos veiksmus tuometinėje Vokietijoje, nes tuo nebuvo aiškaus įstatymo, kuris draustų tokią veiklą). Yra mitas, kad teismui narpliojant atskirus įrodymus ir kiekvieną jų paneigiant, teismas negali (dažnai savo pasirinkimu teismas tai daro) matyti jų visumos, t.y. nevertinti visų kartu. Apeliaciniam ir Aukščiausiajam teismams dar teks pasisakyti ar toks bylos duomenų vertinimas atitinka mūsų baudžiamojo įstatymo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir ar tikrai byloje nustatytas pinigų cirkuliavimas tarp išteisintųjų nėra ir pagal tuo metu galiojančias baudžiamojo kodekso nuostatas nusikalstama veikia, pavyzdžiui ar pinigų davimas negalėtų būti vertinamas kaip davimas už ateities politinę įtaką įtakingiems asmenims, jei teismo vertinimu visgi nėra priežastinio ryšio tarp ankstesnių politikų veiksmų ir pinigų perdavimo. Čia dar teks rimtai padirbėti Apeliaciniam ir Aukščiausiajam teismams, nustatant baudžiamojo kodekso straipsnių nusikaltimų sudėtis. Inter alia ir išspręsti tuos prieštaravimus, kuriuos pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad pinigus gavęs juos skolinosi nekilnojamo turto verslui, o paskolinęs – kas partijos veiklai.


Trečia, visuomenė negali būti kaltinama neraštingumu ar neišprusimu, jei turėjo (tikiuosi ir tebeturi) lūkesčius, kad politikai ir verslo atstovai, suėję į prekinius piniginius santykius, ankščiau ar vėliau bus nubausti. Priešingai, jei visuomenė tokių lūkesčių neturėtų, tada ji galėtų būti kaltinama kvailumu, atsilikimu ir susitaikymu, taip, kaip šiandien gali būti kaltinamos Rusijos ar Baltarusijos visuomenės, nesipriešinančios savo diktatorių daromiems nusikaltimams tų visuomenių vardu. Ne visuomenės kaltė, kad akivaizdiems politikų ir verslo finansinio bendradarbiavimo faktams (nepaneigus jų net teismui), tokie veiksmai pagal tuo metu (2016 m. galiojusį BK) nebuvo priskirti nusikalstamoms veikoms (tai dar patikrins aukštesnių instancijų teismai). Kas atsako už tai, kad nebuvo tokios veikos laiku kriminalizuotos: (i) politikai, priimantys įstatymus ir neturintys intereso jas kriminalizuoti; (ii) teisininkų profesionalų bendruomenė, turinti galimybes ir būdus teikti tokius pasiūlymus politikams.


Ketvirta, ar dabar jau gali būti kaltinami prokurorai, kad kažką ikiteisminiame tyrime padarė ne taip. Ne negali, nes : (i) ar jie kažką padarė taip ar ne taip, dar vertins aukštesnieji teismai, (ii) jei matę ir girdėję pinigų cirkuliaciją tarp verslo ir politikos būtų į tai nekreipę dėmesio ir patys nusprendę nepradėti ikiteisminio tyrimo, nusprendę, kad čia vsio zakonno, tai kokie jie tada laisvos demokratinės valstybės nepriklausomi prokurorai. Nepamirškime, kad pagal mūsų Konstitucijos 109 str. teisingumą vykdo tik teismai, dalį kovos su korupcija tikslų prokurorai pasiekė – visuomenė sužinojo apie bylos personažų teisėkūros veiksmus, kol kas pirmos instancijos teismo vertinamus jų padarymo metu kaip nepažeidžiančius tuo metu galiojančių baudžiamojo kodekso nuostatų.


Penkta, net jei nuosprendis nebus pakeistas aukštesnių instancijų teismuose, neteisinga tvirtinti, kad byla subliuško, nes net iš išteisinamojo nuosprendžio bylos duomenų pagarsinimo visuomenė gavo neįkainuojamą informaciją kaip veikė bylos veikiantieji asmenys – išteisintieji politikai ir verslininkai. Tas minimalus rezultatas – visuomenė žinios kaip veikė šie asmenys, kurių veiksmai pagal tuo metu galiojantį baudžiamąjį kodeksą nėra nusikaltimas, t.y. kokiuose asmeniniuose ir verslo santykiuos buvo politikai ir verslininkai. Šiuos santykius ir teismas išteisinamajame nuosprendyje įvardijo kaip nederamus, netinkamus ir neskaidrius. Tai pranešimas visuomenei apie bylos veikiančiuosius asmenis, kurie tikėtina išlaikys savo įtaką tiek politikoje, tiek versle dar ilgus metus. Teismas, nurodymas, kad pagal vėliau įsigaliojusius baudžiamojo kodekso straipsnius, tai jau būtų vertinama kaip baudžiamoji atsakomybė – tai nėra pagrindo juo pripažinti kankiniais ar visiškai švariais, tai galioja tik jų veikimo laikotarpiu, Lietuvos baudžiamais kodeksas nebuvo toks efektyvus kovoje su korupcija, kaip šiandien. Todėl išteisintieji, sulaukę viešumo ir pagrįsto visuomenės ar jos dalies pasmerkimo, negali tikėtis, kad bus pripažinti teisingumo vykdymo kankiniais.


Šešta, Lietuvos Teisėjų tarybai vertėtų žinoti, kad tokio masto korupcijos (ne tik korupcijos, pavyzdžiui policijos pareigūnų veiksmai nužudant sulaikomą asmenį) bylų nagrinėjimą JAV teismai transliuoja visuomenei tiesiogiai. Taip pasiekiami keli rezultatai: (i) visuomenė pati mato kokie duomenys yra gaunami tokioje byloje, (ii) mato kaip apklausiami kaltinamieji (išteisinamieji) ir ką jie sako, (iii) patys mato, kuo ir kaip asmenys yra kaltinami, (iv) todėl visuomenė pati gali nuspręsti ar jais tiki ar ne bei mato kuo vadovaujasi teismas priimdamas nuosprendį. Tenka priminti, kad teismas iki šiol nepaskelbė savo nuosprendžio rašytine forma. Tai, kad paskelbtas dalies nuosprendžio vaizdo įrašas yra žurnalistų, o ne teismo nuopelnas. Belieka stebėtis bylos baigties komentatorių, nesusipažinusių su visu nuosprendžiu, gausa.


Septinta, ir advokatas ne visada turi džiaugtis išteisinamuoju nuosprendžiu, t.y. prokuroro pralaimėjimu ir jau vien dėl asmenų išteisinimo fakto kalbėti apie nepriklausomą ir nešališką teismą. Juolab tik po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo. Politinė korupcija yra tai, kas visus mus padaro korumpuotais arba nebyliais pritarėjais, o mūsų valstybę ir jos Konstituciją paverčia teisine fikcija, nes joje įstatymai priimami ir taikomi ne visuomenės, o jos dalies interesais. Tokioje valstybėje ir advokatui nėra daug ką veikti, nes nulems ne jo žinos ir teisės išmanymas, o kiti dalykai. Todėl džiaugtis nėra kuo. Kolegos pozicija, kad yra sunku nustatyti kas yra politikų sprendimų priėmimo skaidrumas, neatitinka nei su korupcija kovojančių tarptautinių rekomendacijų Lietuvai , nei realybės: (i) teismas ir šioje byloje jau konstatavo, kad politikai veikė neskaidriai ir netinkamai, todėl šiuo atveju apskritai nėra kuo džiaugtis nei išteisintiesiems, nei visiems kitiems; (ii) teismas konstatuodamas netinkamą ir neskaidrų politikų elgesį rėmėsi byloje esančia medžiaga, kurią surinko prokurorai, (iii) tik formaliai tinkamas teisėkūros procesas nenulems ar sprendimai priimami skaidriai ar ne, jei nebus kriminalizuota neteisėta lobistinė veikla, o apsiribota tik administracinių nusižengimo kodekso 126 str. draudžiama veika, už kurią yra numatyta nuo 100 iki 300 eurų bauda, (iii) advokatai gerai žino, kad BK 20 straipsnio 5 dalis nustato bylos duomenų vertinimo taisykles, t. y. teisėjo vidinį įsitikinimo pagrįstumą: „Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu“, o šiuos dalykus šioje byloje dar labai tikėtina vertins dar bent du aukštesni teismai, todėl tokie ankstyvi pasisakymai yra daugiau viešieji ryšiai, nei pagrįsta pozicija (juolab negalint žinoti koks bus vidinis įsitikinimas aukštesnių teismų dėl prokurorų užfiksuotų piniginių santykių tarp išteisintųjų), (iv) kolegos tvirtinimas, kad „teismas, priimdamas išteisinamąjį sprendimą, aiškiai pademonstravo, kad teismas klauso tik įstatymo, o išorės spaudimas sprendimų priėmimui įtakos neturi“ – neatitinka tikrovės ir paskelbto išteisinamojo nuosprendžio, nes teismas pademonstravo tik tai, kaip šis konkretus teismas supranta baudžiamąjį įstatymą ir jo taikymą byloje esantiems duomenims (aukštesni teismai dar pasisakys), o koks nors išorinis spaudimas teismui apskritai nebuvo konstatuotas; (v) beje, šis teismas priėmė sprendimą, kuris yra palankus politikams (jų veikimo teisėkūroje būdui tirtų įvykių atlikimo metu), tai reiškia, kad jie nesudarė kliūčių savo karjeroms, kurią pagal mūsų Konstituciją nulemia Prezidentas ir Seimas, priešingai, politikai gali pagrįstai tikėtis, kad jei iš verslo „skolinsis“ ar „gaus nuolaidų“, tai nebūtinai bus vertinama kaip politinė korupcija, kaip tai nustato šiuo metu galiojančio baudžiamojo kodekso straipsniai.



Aštunta, o ką gi daryti, jei visgi dalies visuomenės vidiniai lūkesčiai, kad tokie veiksmai, apie kuriuos sužinojome iš bylos medžiagos, bus pripažinti nusikaltimu, teismų nebus patvirtinti. Neverta jaustis, kad esate apgauti, nes Lietuvos valstybė jau laimėjo: (i) ne todėl, kad kažkas mano, kad jau yra pademonstruota, „kad teismas klauso tik įstatymo, o išorės spaudimas sprendimų priėmimui įtakos neturi“ ( ar teismas teisingai išgirdo įstatymą, ar jų vidinis įsitikinimas yra pagrįstas ir nešališkas dar tik paaiškės po aukštesnių instancijų teismų sprendimų), o todėl, kad Lietuvos visuomenė ir iš šios bylos sužinojo, kaip veikė šios bylos personažai teisėkūros procese, t.y. visuomenės konstitucinė teisė gauti informaciją, įtvirtinta Konstirucijos 25 str., įgyvendinta, (ii) šia informacija kiekvienas norintis galės pasinaudoti, t.y. galės apsispręsti rinkimuose ar balsuoti už išteisintuosius politikus ir ar naudotis verslo, kuris tokiais būdais bendrauja su politikais, paslaugomis ir prekėmis, (iii) daliai politikų jau pakomentavus (neteisėtai, nes tai yra EŽTT pripažinta kaip spaudimas teismams, kurie dar nagrinės šią bylą), todėl kolega neteisus tvirtindamas, kad Seimo pirmininkė galėjo komentuoti teismo sprendimą, Seimo pirmininkė yra asmuo, kuris gali nulemti teisėjų karjerą ir jos pareiškimas buvo aiškus asmeninis suinteresuotumas dėl jos dalyvavimo politinės partijos, kuri yra išteisinta (tik pirmosios instancijos teismo), veikloje) teismo išteisinamąjį nuosprendį (jo neskundimo „protingumą“), kuriuo jie yra asmeniškai suinteresuoti, jie mums atskleidė savo požiūrį į tuos veiksmus, kuriuos atliko jos bendrapartiečiai, (iii) ir tai nėra tik kuklus visuomenės laimėjimas - laisvai ir sąmoningai priimti sprendimus savo valstybėje būnant tinkamai informuotam už išteisintuosius balsuojant ar nebalsuojant yra tik demokratinės visuomenės privilegija, kuri kartais pasiekiama ir tokiu būdu kaip šios bylos nagrinėjimo atveju.


Devinta, kolega tvirtina, kad „politikas, kaip ir bet kuris kitas fizinis asmuo, turi tokias pačias civilines teises ir pareigas (subjektiškumą), t. y. gali skolintis pinigines lėšas iš bankų (finansinių institucijų), ar iš kitų fizinių asmenų. Teismas nurodo, kad piniginių lėšų skolinimasis nėra nusikalstama veika“, - su kuo negaliu sutikti. Šiuo metu galioja bent keli baudžiamojo kodekso straipsniai, kurie leidžia vertinti tokias „paskolas“ arba „suteiktas nuolaidas“ kaip politinę korupciją. Ne pati paskola daro ją korupcine, o kitos aplinkybės, t.y. kiti politiko ir skolintojo susitarimai ir veiksmai. Tai tokioms „paskoloms“ yra tam tikri apribojimai ir jų subjektiškumas gali būti įvertintas ir pagal baudžiamąjį kodeksą. Tiems, kuriems rūpi mūsų valstybės skaidrumas ir jo nulemta tolesnė socialinė, ekonominė ir politinė pažanga, neturėtų kilti abejonių, kad politikai negalėtų skolintis iš privačių asmenų, tokios informacijos nedelsiant neatskleisdami savo rinkėjams ir visai visuomenei ir tokias nuostatas sujungiant su lobistinės veiklos įstatymų, kuriame neteisėta (inter alia nedeklaruota)lobistinė veikla būtų tinkamai kriminalizuota.


Dešimta, vertinant šios bylos reikšmę Lietuvos valstybei, reikia vadovautis lūkesčiu, kad viskas dar tik prasideda ir visuomenė bet kokiu bylos baigties atveju tik laimės. Tada nebus kuo nusivilti. Pirmosios instancijos teismas tik išspyrė bylos kamuolį į aukštesnes instancijas bei į Seimo ir teisės profesionalų pusę. Jiems dar teks pasisakyti kaip spręsti šią bylą yra teisinga. Išteisintieji patyrė ir toliau patirs reputacinę žalą nepriklausomai nuo to ar jie kalti ar ne pagal veiksmų padarymo metu galiojusį baudžiamąjį kodeksą. Išteisinamasis nuosprendis jų nepadaro teisingumo kankiniais, o tik nekaltais. Jie patys yra savo atsilikusio požiūrio į valstybę, teisę, politiką ir verslą įkaitai ir kankiniai. Ir tai kas jiems nutiko, atsidūrus šioje byloje, taip pat yra teisingumas.



Medžiotojų būrelio (asociacijos) nario pažeistų teisių gynimas teisme


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022



I. Bylos fabula


Ieškovas nurodė, kad jis yra medžiotojų būrelio (asociacijos) narys. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-76-471/2018, pripažino, kad ieškovas buvo neteisėtai pašalintas iš atsakovo medžiotojų kolektyvo narių, ir panaikino atsakovo visuotinio narių susirinkimo protokolo dalis, kuriomis buvo priimtas sprendimas pašalinti ieškovą iš atsakovo narių. Įsiteisėjus teismo sprendimui, ieškovo, kaip Klubo nario, teisės de facto(faktiškai) nebuvo atkurtos: ieškovui ir toliau neišduodami medžioklės lapai, jis neįrašomas į kitiems medžiotojams išduotus medžioklės lapus, atsakovas neatsakė į ieškovo prašymus pateikti informaciją, ieškovui be jokio teisinio pagrindo nebuvo leista dalyvauti atsakovo visuotiniame narių susirinkime. Kai ieškovas atvyko į visuotinius susirinkimus, jam Klubo pirmininkas nurodė, kad jis yra skolingas Klubui, todėl negali dalyvauti visuotiniuose susirinkimuose. Ieškovas nurodė nesantis skolingas Klubui, o nario mokesčio nemokėjo už metus, kai buvo pašalintas iš Klubo narių ir nedalyvavo jokioje Klubo veikloje, todėl už tą laikotarpį neprivalo mokėti mokesčio. Dėl papildomos rinkliavos jis nežinojo, apie tai jam nebuvo pranešta. Todėl, vos tik sužinojęs apie tokią rinkliavą, ieškovas ją sumokėjo. Į Klubo organizuojamą medžioklę jis nuvyko kartu su savo sutuoktine. Klubo pirmininkas ieškovo sutuoktinę įrašė į medžioklės lapą, o ieškovo neįrašė, nurodydamas, kad pagal teismo sprendimą jis yra skolingas Klubui 2000 Eur, nors tuo metu teismo sprendimas, kuriuo iš jo Klubui buvo priteista 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nebuvo įsiteisėjęs. Kai ieškovas nuvyko į Klubo organizuojamą medžioklę kartu su varovu, iš jo buvo akivaizdžiai tyčiojamasi, jis buvo vadinamas juokdariu, o vos atvykus iš karto buvo liepta važiuoti atgal. Medžioklės lapą pildęs asmuo Ieškovui nurodė, kad medžioklėje jis negali dalyvauti, nes bylinėjasi su Klubu teisme.

Ieškovas inter alia pateikė reikalavimus:

1.1. įpareigoti atsakovą užtikrinti ieškovo, jam esant atsakovo nariu, teisę dalyvauti atsakovo visuotiniuose narių susirinkimuose (toliau – ir ketvirtas reikalavimas);

1.2. įpareigoti atsakovą ieškovui turint teisę pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus bei atsakovo vidaus tvarkos taisykles užtikrinti ieškovo teisę medžioti atsakovo naudojamame medžioklės plotų vienete: įrašyti ieškovą į atsakovo išduotus medžioklės lapus atsakovo organizuojamose medžioklėse, išduoti ieškovui medžioklės lapą (toliau – ir penktas reikalavimas).


II. Taikytina teisė


Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (be kita ko, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkintas šios teisės įgyvendinimas. Nors gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. Tokią teisę turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. vasario 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai ir kt.).


Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pvz., 2000 m. birželio 29 d. sprendimas byloje García Manibardo prieš Ispaniją, par. 36, 39; 2001 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Mortier prieš Prancūziją, par. 33). Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą turi būti aiškinama teisės viršenybės, kurios vienas pagrindinių aspektų yra teisinio apibrėžtumo principas, reikalaujantis, kad bylos šalys turėtų veiksmingą teisminės gynybos priemonę, suteikiančią galimybę išspręsti jų civilinių teisių klausimą, kontekste (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, par. 61). Pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į teismą nėra absoliuti – galimi tam tikri šios teisės apribojimai, nes teisės kreiptis į teismą pobūdis (prigimtis) lemia valstybinio reguliavimo poreikį. Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą).


CK 1.137 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Vis dėlto ši asmens teisės nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo.


Remiantis Asociacijų įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, asociacijos narys turi tokias teises: dalyvauti ir balsuoti asociacijos visuotiniame narių susirinkime; naudotis asociacijos teikiamomis paslaugomis; susipažinti su asociacijos dokumentais ir gauti visą asociacijos turimą informaciją apie jos veiklą; bet kada išstoti iš asociacijos. Tokiu atveju stojamieji nario įnašai ir nario mokesčiai ar kitaip asociacijai nuosavybėn perduotos lėšos ir turtas negrąžinami; kitas teisės aktuose ir asociacijos įstatuose nustatytas teises.

Tikra ir efektyvi pagarba asociacijų laisvei negali būti sumažinta iki valstybės pareigos netrukdyti; vien tik negatyvi koncepcija būtų nesuderinama nei su Konvencijos 11 straipsnio, nei su pačios Konvencijos tikslu bendrąja prasme. Todėl tokiais atvejais gali būti neišvengiama imtis pozityvių įsipareigojimų, kad būtų užtikrintas veiksmingas naudojimasis teise į asociacijų laisvę, netgi santykių tarp asmenų srityje (EŽTT 2006 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Ouranio Toxo ir kt. prieš Graikiją, par. 37). Nacionalinės valdžios institucijos gali tam tikromis aplinkybėmis būti įpareigotos kištis į santykius tarp privačių asmenų, imdamosi protingų ir tinkamų priemonių, kad apsaugotų efektyvų naudojimąsi asociacijų laisve (EŽTT 2002 m. spalio 2 d. sprendimas byloje Wilson, Nacionalinė žurnalistų sąjunga ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, par. 41).

CK 1.138 straipsnio 3 punkte nurodytas vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – prevencinis ieškinys, kai teismas, įstatymų nustatyta tvarka gindamas civilines teises, užkerta kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždraudžia atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo grėsmę ateityje (CK 6.255 straipsnio 1 dalis).

Reikalavimų, pasirinkus CK 1.138 straipsnio 3 punkte įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, dalykas – uždraudimas asmeniui atlikti veiksmus arba įpareigojimas asmenį atlikti veiksmus. Šis civilinių teisių gynimo būdas taikomas ne tik civilinės atsakomybės srityje, kai ieškovas prevenciniu ieškiniu siekia išvengti realios žalos grėsmės ateityje atsiradimo (CK 2.55 straipsnio 1 d.), bet ir žymiai plačiau, kai siekiama užkirsti kelią ieškovo materialiąją subjektinę teisę pažeidžiantiems atsakovo veiksmams, kai nėra kitų efektyvių ieškovo pažeistų teisių gynimo būdų, galinčių užtikrinti, kad ieškovo teisės ateityje nebus pažeidinėjamos.


Teisės doktrinoje, kalbant apie neteisėtų veiksmų nutraukimą, kaip pažeistų teisių gynimo būdą, pabrėžtina, kad jis taikomas tada, kai jau atliekami neteisėti veiksmai, todėl svarbu yra ne tik tai, kad taip bus sustabdomi (nutraukiami) teisę pažeidžiantys veiksmai, tačiau ir tai, kad kartu bus užkirstas kelias neteisėtų veiksmų tąsai. Tai tarsi kvazipreventyvus teisių gynimo būdas, apimantis ne tik esamų neteisėtų veiksmų nutraukimą, bet ir užtikrinimo, kad jie nebus toliau vykdomi, funkciją (Civilinė teisė. Bendroji dalis. II tomas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2005, p. 143).

Kai prevenciniu ieškiniu asmuo pasirenka CK 1.138 straipsnio 3 punkte įtvirtintą pažeistų teisių gynimo būdą, siekdamas užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, įrodinėjimo dalyką sudaro faktinių aplinkybių, kad ieškovo atžvilgiu buvo atliekami jo teises pažeidžiantys veiksmai ir realus pavojus, kad jie ateityje bus tęsiami, įrodinėjimas.


III. Teismo sprendimas/nutartis


Kaip minėta šios nutarties 40 punkte, egzistuojanti pozityvi pareiga įpareigoja valstybę imtis priemonių, užtikrinant asociacijos narių teisių tinkamą įgyvendinimą. Todėl pasikartojantys ieškovo, kaip asociacijos nario, teisių pažeidimai, nesant teisinių prielaidų jo teisių ribojimui, taip pat reali grėsmė, kad tokie pažeidimai bus daromi ateityje ir nėra kitų efektyvių ieškovo pažeistų teisių gynimo būdų, užtikrinančių, kad ieškovo teisės nebus pažeidinėjamos ateityje, sudarė pagrindą pripažinti ieškovo pasirinktą CK 1.138 straipsnio 3 punkte nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą teisėtu ir tenkinti ketvirtą ir penktą ieškinio reikalavimus. Kaip savo atsiliepime į kasacinį skundą pagrįstai nurodo ieškovas, nei atsakovo visuotiniuose narių susirinkimuose, nei medžioklėse, kuriose ieškovas negalėjo dalyvauti, nes nebuvo įrašytas į medžioklės lapus, nebuvo priimta jokių valdymo organų sprendimų dėl tokių ieškovo teisių ribojimo, kuriuos būtų galima ginčyti teisme ir pripažinti juos neteisėtais. Ieškovas šioje byloje taip pat nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo, kadangi jo tikslas – būnant Klubo nariu realiai įgyvendinti savo teises dalyvauti visuotiniuose narių susirinkimuose ir Klubo organizuojamose medžioklėse. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent prevenciniu ieškiniu, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kai nėra kitų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdų, būtų užtikrintas valstybės pozityvios pareigos užtikrinti ieškovo, kaip asociacijos nario, teisių įgyvendinimą, atsižvelgiant į CPK 771 straipsnyje nustatytą sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus (nepiniginio pobūdžio sprendimų), įvykdymo tvarką. Tokių ieškinio reikalavimų patenkinimu niekaip neapribojamos atsakovo teisės ir ieškovui nesudaromos išskirtinės sąlygos kitų asociacijos narių atžvilgiu, kadangi atsakovas įpareigojamas užtikrinti ieškovo, kaip asociacijos nario, teisių įgyvendinimą, laikantis įstatymuose, kituose teisės aktuose ir atsakovo vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintos tvarkos, ieškovo teisių įgyvendinimą siejant su būtinomis teisės aktuose ir atsakovo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytomis teisinėmis prielaidomis.

Teismai nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra nustatytos aiškios medžioklės lapų išdavimo tvarkos. Byloje atsakovas neįrodė, kad medžioklės lapai būtų išduodami išimtinai vien atsakovės valdybos nariams. Kadangi byloje nustatyta, jog ieškovas negalėjo ne tik gauti medžioklės lapo, bet ir atvykęs į atsakovo organizuojamas medžiokles nebuvo į jį įrašomas, taip ieškovui užkertant kelią bet kokiu būdu medžioti, t. y. naudotis savo kaip atsakovo nario teisėmis, įpareigojimas įrašyti ieškovą į atsakovo organizuojamų medžioklių medžioklės lapus, vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka (turint teisę pagal įstatymą ieškovui medžioti) ir pagal vidaus tvarką, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėtas ir pagrįstas reikalavimas bei ieškovo teisių užtikrinimo būdas.


Klaipėdos apygardos teismo 2022-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-261-796/2022.




I. Bylos fabula

Sporto klubas (asociacija) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovės Sportofederacijos (byloje atstovaujama adv. A.Šindeikio, toliau – ir Federacija) visuotinio narių susirinkimo darbotvarkės klausimu priimtą sprendimą „anuliuoti iš federacijos visuotinio susirinkimo darbotvarkės narių išreikštą nepasitikėjimą prezidentu; 2) įpareigoti atsakovę šaukti pakartotinį visuotinį susirinkimą Federacijos narių išreikšto nepasitikėjimo Federacijos prezidentu klausimui svarstyti slaptame balsavime; 3) priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė Federacija pateikė atsiliepimą į ieškinį, su ieškiniu nesutiko, prašė palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtą ir nutraukti civilinės bylos Nr. e2-8429-1030/2021 nagrinėjimą arba ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti jai iš ieškovo visas atsakovės ir trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą, nesilaikė Atsakovės įstatuose nustatytos ginčų sprendimo tvarkos, pagal kurią visi ginčai, kylantys tarp Federacijos ir jos narių gali būti sprendžiami tik nepriklausomame ir nešališkame arbitraže. Šiuo atveju nėra jokių įstatymuose nustatytų apribojimų pagal ieškovo pareikštus reikalavimus kilusį ginčą nagrinėti arbitraže, todėl ieškovo pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Pažymėjo, jog atsakovė nesutinka, kad ginčas būtų nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.


II. Taikytina teisė

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje pagal ieškovo Sporto klubo ieškinį paliko nenagrinėtą, priteisė atsakovei sporto Federacijai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Sporto klubas nutartį apskundė Klaipėdos apygardos teismui.

Klaipėdos rūmų sprendimą Klaipėdos apygardos teismas 2022 vasario 10 d. nutartimi paliko galioti ir pažymėjo, kad Sporto klubas, kaip atsakovės narys, privalo laikytis sporto Federacijos įstatuose nustatytų Federacijos nario pareigų ir ginčus tarp Federacijos (atsakovės) ir jos nario (ieškovo) spręsti arbitraže. Kadangi tarp šalių kilęs ginčas nepatenka į sritį ginčų, kurių nėra kompetentingas nagrinėti Tarptautinis Sporto Arbitražo Teismas (CAS), esantis Lausanne mieste (Šveicarija), be to, kadangi Komercinio arbitražo įstatymas nedraudžia ginčų dėl juridinių asmenų organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais perduoti nagrinėti arbitražui, darytina išvada, jog šalių ginčą kompetentingas nagrinėti Tarptautinis Sporto Arbitražo Teismas (CAS), esantis Lausanne mieste (Šveicarija).


III. Teismo sprendimas/nutartis


Teismai atsisakė nagrinėti sporto klubo ieškinį sporto federacijai dėl visuotinio narių susirinkimo sprendimo panaikinimo ir konstatavo, kad vadovaujantis Federacijos įstatais, nustatytos ginčų sprendimo tvarkos turi laikytis ir Sporto federacija bei jos nariai, vadovaujantis jų įstatais, t.y. jų ginčai turi būti sprendžiami arbitraže.


Klaipėdos rūmų sprendimą Klaipėdos apygardos teismas 2022 vasario 10 d. nutartimi paliko galioti ir pažymėjo, kad Sporto klubas, kaip atsakovės narys, privalo laikytis Sporto federacijos įstatuose nustatytų Federacijos nario pareigų ir ginčus tarp Federacijos (atsakovės) ir jos nario (ieškovo) spręsti arbitraže. Kadangi tarp šalių kilęs ginčas nepatenka į sritį ginčų, kurių nėra kompetentingas nagrinėti arbitraže.


Šios bylos atveju šalys buvo numačiusios Sporto federacijos įstatuose, kad jų ginčas bus sprendžiamas tarptautiniame Sporto Arbitražo Teisme (CAS), esančiame Lausanne mieste (Šveicarija).


Sporto Federacijos įstatuose gali būti numatyta, kad tokio pobūdžio ginčai tarp Sporto Federacijos ir jos narių gali būti sprendžiami tiek vietiniuose, tiek tarptautiniuose arbitražuose.